Šį vakarą prisimename pirmąsias šv. Mišias. Prisimename pirmąją Eucharistiją, kuri yra mums duota kaip „viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė“ (LG 11). Per ją dalyvaujame Jėzaus Kristaus Aukos sudabartinime. Šios mums iki galo parodytos ir padovanotos meilės esame reikalingi kaip oro, vandens, kasdienės duonos. Be jos negalime gyventi – kaip pirmųjų amžių krikščionys, taip ir mes.
Eucharistija nėra tik prisiminimas. Ji – Bažnyčios gyvenimo versmė, kurioje turime dalyvauti. Eucharistija nėra tik iš tolo stebimas reginys. Tai plakanti Bažnyčios bendruomenės širdis, surenkanti mus realiai, o ne virtualiai, ir išsiunčianti į gyvenimą. Į realų gyvenimą, kuriame turime būti tuo, ko esame pripildomi per Eucharistiją. Būti tikrais, o ne formaliais krikščionimis, mylinčiais Dievą ir konkrečius žmones, mylinčiais gyvenimą. Mylinčiais ne žodžiu ar liežuviu, ne gražiomis, bet tuščiomis frazėmis, o darbu ir tiesa (plg. 1 Jn 3, 18).
Eucharistijos šventime išsipildo tai, ką iš anksto vaizdavo Izraelio bendruomenės vakarienė prieš išeinant iš Egipto vergijos. Tada Dievo tauta kiekvienuose namuose, kiekvienoje šeimoje valgė avinėlį. Šis avinėlis – tai ženklas Jėzaus Kristaus – tikrojo Dievo Avinėlio, už mus paaukoto ant kryžiaus ir mus maitinančio Eucharistijoje. Tada izraelitai turėjo tokį nurodymą: žiūrėti, „kad būtų pakankamai asmenų avinėliui suvalgyti“ (Iš 12, 4); jei šeimyna tam per maža, reikia pasikviesti kaimynus. Nuo Eucharistijos stalo taip pat skamba kvietimas: „Imkite ir valgykite […] visi…“. Tai labai dosnus kvietimas. Senojo velykų avinėlio pakako vienai gausesnei šeimai. Jėzus Kristus – Dievo Avinėlis – maitina savimi visą Bažnyčios bendruomenę, apimančią visų laikų ir įvairių tautų žmones.
Kad pavalgytume, turime susėsti prie stalo. Vien žiūrėti į maistą iš tolo nepakanka. Todėl šį vakarą, kaip ir apskritai paskutinėmis dienomis, yra labai neįprasta matyti tuščias bažnyčias. Net ir patys vyriausieji neprisimena tokio vaizdo. Tikimės, kad daugiau mūsų kartai to taip pat nereikės patirti. Žinome, kad tuščios bažnyčios nėra tiesiog draudimo pasekmė, nes niekas negalėtų mums uždrausti švęsti Eucharistiją. Pagrindinis ir svarbiausias motyvas, dėl kurio šiuo metu pasiliekame namuose nėra draudimai ar baimė, bet meilė. Norime pasaugoti vieni kitus, ypač silpniausius. Pasaugoti ligonius, medikus; visus, kuriuos šiomis dienomis užgula ypatingai sunki našta. Toks motyvas yra visiškai suderinamas su Eucharistija, kurioje Jėzus mums dovanoja būtent meilę. Ši laikysena nerodo silpno tikėjimo ar nepasitikėjimo Dievu, bet priešingai – liudija tikėjimą, kad Dievas pasiekia mus net ir tada, kai fiziškai esame atskirti nuo labai brangių, svarbių ir šventų, netgi švenčiausių dalykų.
Prisiminkime Jėzaus palyginimą apie gailestingąjį samarietį. Pro sužeistą žmogų kita kelio puse praėjo kunigas, levitas. Matė, bet nesustojo. Galbūt šie su šventykla ir Dievo garbinimu joje susiję asmenys skubėjo būtent į šventyklą, kad ten atliktų savo šventas pareigas. Visgi toje situacijoje Dievą labiausiai pagarbino, Jo svarbiausią įsakymą įvykdė ne šiedu, bet samarietis, kuris sustojo prie nukentėjusiojo ir juo pasirūpino, pakeisdamas savo planus ir nukrypdamas nuo savo maršruto.
Šiandien mes, pakeliui į šventoves, didžiausią metų iškilmę, taip pat buvome sustabdyti. Sustabdyti ne tingumo, apsileidimo, bet daugybės žmonių, kuriems reikia mūsų pagalbos. Svarbi tos pagalbos dalis: tiesiog kurį laiką pasilikti namuose. Ne iš baimės, bet dėl artimo meilės. O kur „gailestis ir meilė, Dievas ten yra“, kaip skelbia paprastai ir per šio švento vakaro Mišias giedamo seno himno žodžiai.
Dėl Dievo ir artimo meilės pasilikti namuose, atsisakyti įprastinių ar šventinių planų, kad tokiu būdu prisidėtume prie kovos su visą pasaulį skaudžiai paliečiančia pandemija – tai turbūt mažiausiai, ką kiekvienas galime ir turime padaryti. Galime melstis. Galime išmintingai pasirūpinti tais, kuriems šiandien labiausiai reikalinga pagalba. Paskambinti, pasidomėti, atnešti maisto… Tokiu būdu išgyventi vienybę, solidarumą. Tokia šiandien yra mūsų „komunija“.
Kasmet Eucharistijos šventimas nutrūksta nuo šio vakaro iki Velyknakčio. Tačiau šį kartą Bažnyčios bendruomenė išgyvena ilgesnį ir kitokį „pasninką“ nuo Eucharistijos. Popiežius Benediktas XVI yra teisingai pastebėjęs, kad tam, jog galėtum pasninkauti, reikia ir normaliai maitintis. Mums būtinai reikia šv. Eucharistijos. Karantinas pasibaigs, ir mes galėsime sugrįžti prie šios Gyvenimo duonos. Tikiuosi, kad netgi dar labiau suvokdami jos prasmę ir labiau ją brangindami.
Net ir tada, kai bažnyčios nėra panašios į tuščią dykumą, Viešpaties žvilgsnis mato tas dykvietes, kurių galbūt nepastebime. Net ir šventės dieną žmonių pilna bažnyčia Jo akims neužstoja tų, kurių nėra šiame Eucharistijos šventime. Nėra dėl įvairiausių priežasčių. Jie ištisais mėnesiais negali dalyvauti Eucharistijoje, nes trūksta kunigų, kaip Amazonijoje. Nes vyksta karai, kaip Sirijoje ir kitur. Nes negali priimti sakramentinės komunijos, o iš mūsų, ją priimančių, nesulaukia atjautos. Nes nepažįsta Jėzaus, o žvelgdami į mus Jo taip pat nepamato. Prašykime Viešpatį, kad šis neplanuotas „pasninkas“ praplėstų mūsų žvilgsnį ir širdį; kad pastebėtume ir labiau, veiksmingiau atjaustume alkstančius.
Šv. Eucharistija yra laužoma ir dalinama Duona. Ją turime priimti dažnai, tačiau jos galia mumyse nėra tiesiogiai proporcinga tam, kiek tos konsekruotos Duonos suvalgėme. Kiekvieną kartą ją priėmę prašykime, kad ši laužoma Duona „perlaužtų“ mūsų širdį, kuri kartais pasirodo nepajėgi pasilenkti prie dulkėtų kito žmogaus kojų.
Galbūt galvojame tik apie savo sotumą, net jei ir labai „dvasinį“, „dvasingą“. Adoruodami Švč. Sakramentą, prašykime širdies perkeitimo, kad ieškotume pirmiausia ne jaukumo, patogumo, ramybės, bet gyvojo Jėzaus. Visa kita bus pridėta (plg. Mt 6, 33). Galbūt kitaip nei įsivaizduojame. Jėzus duoda savo ramybę ne taip, kaip ją duoda pasaulis (plg. Jn 14, 27). Jėzus duoda džiaugsmą, kurio neranda vien malonumų sau besivaikanti širdis. Pats žodis „ad-oracija“ primena pirmiausia ne gražią monstraciją, jaukų degančių žvakių mirgėjimą, smilkalų kvapą, giesmes, bet susiliejantį alsavimą, Dievo bučinį, apkabinimą, kuriuose ataidi pirmojo žmogaus sukūrimas, kaip jį paprastai ir vaizdingai aprašo Pradžios knyga: „VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 2, 7). Priimdami Eucharistiją ar ją adoruodami, trokštame būti pripildyti Viešpaties alsavimo, Jo Dvasios, kad būtume tokio nusistatymo, kaip Jėzus Kristus (plg. Fil 2, 5).
Šį vakarą, kai didžioji Bažnyčios dalis yra atskirta nuo sakramentinės Komunijos, Evangelija pasakoja apie Dievo mums parodytą „meilę iki galo“ (Jn 13, 1), neminėdama įprastinių Eucharistijos ženklų – duonos ir vyno. Jėzaus rankose – praustuvas su vandeniu ir rankšluostis. Ir dulkėtos mūsų kojos. Jėzus klausia: „Ar suprantate, ką jums padariau?“ (Jn 13, 12). Parodyti didelei meilei pakanka ir stebėtinai kuklių priemonių, jei turi Eucharistijos perkeistą širdį.
Viešpatie, savo gailestingumu nuplauk mūsų kojas ir rankas, veidą ir širdį…
+ Arūnas Poniškaitis
Pamokslas, sakytas Didžiojo ketvirtadienio Paskutinės vakarienės šv. Mišiose Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, 2020 m. balandžio 9 d.