Ne vienas mūsų išganymo istorijos įvykis yra susijęs su naktimi. Štai ir šį vakarą, įžengdami į Didįjį Tridienį, esame Dievo žodžio nukeliami į įvairias naktis. Per jas Viešpats veda mus į didžiąją Velykų šviesą. Į Prisikėlimo, amžinojo gyvenimo šviesą.
Skaitinys iš Išėjimo knygos kalba apie naktį, kurią vyks Viešpaties Pérėjimas. Viešpats sako: „tą pačią naktį aš […] padarysiu teismą visiems Egipto dievams. […] Betgi kraujas paženklins namus, kuriuose jūs esate. Matydamas kraują, jus praeisiu, ir jokia rykštė neištiks jūsų, kai aš niokosiu Egipto kraštą“ (Iš 12, 12–13).
Ši naktis giliai įsirėžė Dievo tautos atmintin. Ji tapo laiko atskaitos tašku, paženklindama pirmąjį mėnesį. Ji kasmet buvo švenčiama iki pat tos nakties, kurioje pasiekė galutinį išsipildymą. Iki pat tos nakties, kurią mūsų Viešpats Jėzus Kristus buvo išduotas. Iki pat šiandien.
Tolimoji naktis, į kurią nukelia mus Išėjimo knyga, subūrė ir kasmet vis iš naujo suburia Izraelio bendriją. Naktį, kai visi miega, Dievo tautos žmonės budi, „susijuosę juosmenį, su sandalais ant kojų ir lazda rankoje“ (Iš 12, 11), paskubomis valgydami Velykų avinėlį. Ir mes – kiekvieną kartą, kai švenčiame Eucharistiją, kurios giliosios šaknys siekia ir tą Išėjimo knygos naktį, – esame budinti ir keliaujanti Dievo tauta. Nors ir kaip labai mylime savo žemiškąją Tėvynę, savo tėviškę, namus, šeimos židinį – prisimename, kad neturime čia amžino būsto, o mūsų tikroji ir galutinė Tėvynė yra danguje (plg. Fil 3, 20). Šio didžiausio turto niekas negali iš mūsų atimti prieš mūsų valią. Ten yra mūsų lobis. Ten yra ir mūsų širdis. Ji taip pat neišplėšiama, nepavergiama ir nesunaikinama. Ji yra Viešpaties mylinčiose rankose.
„Padarysiu teismą visiems Egipto dievams“ (Iš 12, 13), – sakė Viešpats Išėjimo naktį. Tie dievai iš tiesų neliko susieti tik su tuo tolimu laiku, su konkrečiu kraštu. Dar daugiau – jie yra netikri dievai. Jų nėra. Arba jie – kaip ta netyroji dvasia, kuri, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio. Bet neranda. Ir nori sugrįžti į namus, kurie nėra jos namai (plg. Lk 11, 24). Nori įeiti į žmogaus širdį, kad paverstų ir ją bevandene dykuma, kurią nešiojasi savyje. Izraelitų namus tą Išėjimo naktį apsaugojo avinėlio krauju paženklintos durų staktos. Mus saugo tikrojo Avinėlio – Jėzaus Kristaus Kraujas. Nuo kokios bevandenės dykumos konkrečiai šiandien meldžiame, kad apsaugotų mus: nuo baimės, nevilties, savanaudiškumo, negebėjimo atleisti? Kristaus Kraujau, išgelbėk mus…
Išėjimo naktį visas avinėlis turėjo būti suvalgytas. „Jei šeima visam avinėliui yra per maža, tesideda ji prie artimiausio kaimyno, kad avinėlį įsigytų, ir tesidalija juo, atsižvelgiant į skaičių asmenų, kurie jį turės valgyti“ (Iš 12, 4). Nors tą naktį Izraelio šeimos slėpėsi savo namuose, jų durys nebuvo aklinai uždarytos. Jos buvo atviros stokojančiam. Jos buvo atviros dosnumui. Kad nebūtų pasitenkinama tik asmeniniu ar siauro saviškių rato sotumu. Kad Dievo dovanos nepražūtų godžiose rankose, godumo pelkėje supūdančiose tai, kas galėtų pasotinti kitą. Ir šiandien kiekviena šventa Eucharistija klausia manęs, kiek ir kokiu būdu tai, kas esu ir ką turiu, tampa dovana kitam. Ypač tam, kuris kaip vargšas votimis aptekęs Lozorius guli už mano interesų vartų (plg. Lk 16, 20).
Galiausiai, toji naktis, „kurią buvo išduotas“ (1 Kor 11, 23). Ji ypač tamsi ne dėl nusileidusios saulės, bet dėl išdavystės. Ir ji nėra labai tolima, bet sudabartinama kiekvienoje Eucharistijoje. Tai pabrėžia ir šiam vakarui skirta pirmoji Eucharistijos malda: „Kančios už mūsų ir visų žmonių išganymą išvakarėse, tai yra šiandien…“ Atsakydamas į nuodėmę, kuri veda į mirtį, Jėzus duoda Duoną, kuri teikia gyvenimą. Atsakydamas į išdavystę, kuri galėtų šauktis dangaus keršto, Jis išlieja savo Kraują, kuris šaukia gailestingumo.
Jėzus pasilieka su mumis Eucharistijoje, pasislėpęs po regimu Duonos ir Vyno ženklu. Šį vakarą, kai švenčiame patį Eucharistijos įsteigimą, Evangelija net ir šį regimą ženklą tarsi paslepia, nes kalba ne apie jį, o apie tai, kaip Jėzus numazgoja savo mokiniams kojas. Tarsi užuomina, kad priimta Eucharistija pasislepia mumyse, bet tampa regima mūsų elgesyje. Ne švytinčiame veide, ne saldžiuose žodžiuose, bet gebėjime pasilenkti prie purvinų kito kojų. Vis norisi „patempti“ kitą iki savęs, atvesti jį į „sveiką protą“. Ir taip sunku pasilenkti prie kito kojų. Parodyti ne pasamdyto ir brangaus, bet paprasto ir tikro svetingumo. Tokio, kuris neatima orumo iš tavęs, bet leidžia įžvelgti orumą kitame.
Viešpatie Jėzau, atėjęs į mūsų naktį, nušvisk mumyse savąja gyvenimo šviesa.
Vyskupas Arūnas Poniškaitis
Paskutinės Vakarienės Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, 2024 03 28