Šiandien Bažnyčios bendruomenė panyra į tylą. Ji nešvenčia Eucharistijos, bet žvelgia į Viešpaties Žodį, tapusį Kūnu ir už mus ant kryžiaus medžio atidavusį dvasią. Ši tyla labai savita. Ji susijusi su mirtimi, tačiau tai nėra beviltiška, nebyli tyla. Ji nėra šiurpi ir kraują stingdanti. Tai kalbanti tyla. Dar daugiau – ji šaukia. Ši tyla šaukia garsiau už teisiojo Abelio kraują (plg. Žyd 12, 24). Tačiau ji nesiekia dangaus keršto tiems, kurie ką tik reikalavo Teisiojo mirties, vis garsiau šaukdami: „Ant kryžiaus jį!“ (Mt 27, 23). Ši tyla prisodrinta meilės, už kurią nėra didesnės. Ji skamba kvietimu: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28). Didįjį Penktadienį yra atvertos jau ne Jėzaus lūpos, bet jo šonas, iš kurio „tuojau ištekėjo kraujo ir vandens“ (Jn 19, 34). Ši gyvenimo versmė nepaliauja tekėjusi ir šiandien. Ji atverta dėl mūsų.
Dievo žodis dovanoja gyvenimą. Dievas taria žodį, ir tai atsiranda. Pradžios knygos pirmas skyrius skamba tarsi gyvenimą kurianti poezija, kurioje kiekvienam Viešpaties ištartam „tebūna“ atliepia „taip ir įvyko“ (Pr 1, 9). Tebūna šviesa, teknibžda gyvūnų daugybė… Taip ir įvyko…
Paskutinis Jėzaus žodis ant kryžiaus yra labai panašus: „Atlikta!“ (Jn 19, 29). Jėzus yra galutinis Viešpaties ištartas Žodis. Jame glūdi visa Dievo meilė. Nieko kito, nieko daugiau Dievas neturi pasakyti, nes šiame Žodyje Jis pats yra visas. Jame yra atsakymas į mūsų klausimus, atsiliepimas į giliausius troškimus ir jų išpildymas.
Jėzus vyriausiajam kunigui, klausinėjančiam apie Jo mokymą, nurodė kreiptis į mokinius. „Teiraukis tų, kurie girdėjo, ką esu kalbėjęs. Jie žino, ką esu jiems sakęs“ (Jn 18, 21). Kad ištartas žodis pasiektų kitą, yra reikalinga terpė, oras. Tuštumoje garsas nesklinda. Tuštumoje žodis „uždūsta“. Žodis iš Dievo širdies sklinda per mus, kai tuo žodžiu taip persiimame, kad tampame tokio nusistatymo kaip Jėzus – gyvojo Dievo Žodis.
Nebegirdėdamas Viešpaties žodžio, pasaulis paskęsta tamsoje ir šaltyje. Kristaus kančios istorija mini samdinius ir tarnus, kurie stoviniavo vyriausiojo kunigo kieme, dėl šalčio susikūrę ugnį ir besišildantys. Žmonės buriasi ten, kur randa bent kokį šviesos ir šilumos šaltinį. Kur jie gali būti išgirsti, suprasti, priimti. Prie šio laužo glaudžiasi ir apaštalas Petras. Ir jam reikia laužo šviesos ir šilumos naktyje. Tik štai, kai nuskambėjo klausimas apie Jėzų, tikrąją pasaulio Šviesą, Petro mokymas buvo labai trumpas. Jis teištarė tik „O, ne!“ (Jn 18, 17).
Mūsų gyvenime tų mokymo žodžių gali būti ir gerokai daugiau. Ne tik žodžių, bet ir veiksmų. Tačiau kai kada jie, deja, susiveda į tą trumputį „O, ne!“, aš Jo nepažįstu. Ne tik tada, kai dėl „šventos ramybės“ norime tiesiog būti „kaip visi“, kad kas nors nepavarytų mūsų šalin nuo laužo, prie kurio visi šildosi. Jėzaus išsiginame kiekvieną kartą, kai mūsų elgesyje Jis nebeatpažįstamas: kai mylime tik tuos, kurie mus myli ar yra mums naudingi; kai tiesą paverčiame kumštyje sugniaužtu akmeniu ar įžeidžiančiu žodžiu, kietesniu už akmenį; kai, užuot patys davę „tikrų atsivertimo vaisių“ (Lk 3, 8), mieliau nukertame ausį kokiam nors „atpirkimo ožiui“, ant kurio sukrauname visas savo baimes ir frustracijas.
Didžiojo Penktadienio tyla sklidina gyvenimą dovanojančio Dievo gailestingumo. Išdavikui Judui Jėzus paduoda duonos kąsnį, belsdamasis į jo sąžinę, bet neužimdamas jos vietos. Tylus Jėzaus žvilgsnis atveria ašarų šaltinį kietoje Petro širdyje, kad šis iš tiesų galėtų būti Uola: ne užgriūnančia, bet ta, į kurią galima atsiremti. Jėzus miršta už miesto, atokiai nuo šventyklos, ne gindamas savo teises ar privilegijas, bet ant savęs prisiimdamas mūsų visų nuodėmių pasekmes ir melsdamas mums gailestingumo.
Didžiojo Penktadienio tyla įveda į Dievo Gailestingumo devyndienį. Tebūna ji prisodrinta Bažnyčios tikėjimo ir vilties, priimto susitaikinimo su Dievu ir dovanoto artimui.
+ Arūnas Poniškaitis
Pamokslas, sakytas Kristaus kančios pamaldose Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, 2021 metų balandžio 2 dieną