Valstybės dienos Mišių pamokslas Vilniaus Katedroje

Nuotraukos autorius - Kristina Šmulkštytė

Brangūs broliai ir seserys Kristuje, brangūs Lietuvos piliečiai,

šiandien švenčiame Valstybės dieną. Šiandien mes esame nuo karaliaus Mindaugo laikų įgyto valstybingumo paveldėtojai ir saugotojai. Praėjusiais metais mus aplankęs popiežius Pranciškus kalbėjo: „Kiekvienai kartai tenka įsisąmoninti praeities sunkumus bei pasiekimus ir dabartyje pagerbti savo protėvių atminimą. Nežinome, kas bus rytoj, tačiau žinome, kad kiekviena karta privalo puoselėti ją subrandinusią „sielą“, padėjusią kiekvieną akistatą su skausmu ar neteisybe paversti galimybe. Tik taip šaknys, padėjusios subrandinti vaisius, kuriais mėgaujamės šiandien, išliks gyvybingos ir sveikos“, – kalbėjo Šventasis Tėvas Simono Daukanto aikštėje.

Šios dienos skaitinyje pasakojama nedidelė žydų tautos istorijos atkarpa. Girdint šį pasakojimą apie Izaoko šeimą galima sutrikti – motina pasirūpina, kad senas neregys tėvas palaimintų ne savo pasirinktą pirmagimį Ezavą, o jaunesnį jo brolį Jokūbą. Tai skandalinga istorija, nes pirmgimio teisės ir palikimas įgyjamas apgaulės būdu. Vėliau sužinome, kad Jokūbas tapo vienu iš didžiausių žydų tautos tėvų. Jėzaus genealogijoje – jo giminės medyje – tai ne vienintelė skandalinga istorija. Tačiau, žvelgdami į visumą, regime Dievo kelių Išganymo istorijoje paslaptį: Dievas, rūpindamasis žmogaus išganymu ir įgyvendindamas savo užmojį, pasinaudoja silpnais ir nuodėmingais vyrais ir moterimis. Taip Dievas kreivą žmogaus kelią ištiesina, padaro jį tiesų.

Šiandien švenčiame Valstybės, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo, dieną. Prieš 766 metus buvo karūnuotas pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius. Valdovas, suvienijęs žemes ir jų žmones, tapo karaliumi – valstybingumo garantu. Karalius – tai valdovas, tarpininkas tarp Dievo ir žmonių: Dievo, kuriam jis pats pavaldus, ir žmonių, kurie yra pavaldūs jam. Pirmasis apsikrikštijęs suvienytos Lietuvos valdovas siunčia pasiuntinį pas popiežių Inocentą IV prašyti karūnos. Tik krikštas atveria kelią Lietuvos pripažinimui, Lietuvos valstybės įtvirtinimui. Popiežius, žinodamas apie valdovo krikštą, paskelbia Lietuvą karalyste ir leidžia vainikuoti karalių.

Galime atrasti paralelių tarp pirmajame skaitinyje girdėtos apgaulės žydų tautos istorijoje ir neteisybių Lietuvos istorijoje. Ir čia būta išdavysčių, melo, apgaulės, rodos, beviltiškų situacijų. Mūsų valstybė nuėjo ilgą kelią, Lietuvos žmonės patyrė bandymų juos nukariauti, okupacijų ir sukilimų, valstybės kūrimo ir atkūrimo.

Popiežiaus Pranciškaus vizitas praėjusį rugsėjį nebuvo atsitiktinis. Juo Šventasis Sostas tęsė ilgus amžius trunkančią paramą Lietuvai, prasidėjusią Karaliaus Mindaugo laikais: pirmiausia buvo pripažinta Mindaugo karalystė, įsteigta bažnytinė provincija, vėliau nepripažinta Lietuvos Respublikos okupacija, 1917 metais popiežius visame pasaulyje paskelbia rinkliavą atsikuriančiai Lietuvai paremti ir, pagaliau, Šventojo Jono Pauliaus II vizitas bei minėtasis pernai įvykęs popiežiaus Pranciškaus apsilankymas.

Kokia yra mūsų tapatybė Šventojo Tėvo akimis? Jis mums sako: „Esame krikščionys ir norime siekti šventumo. Siekite šventumo pradėdami nuo susitikimo ir bendrystės su kitais žmonėmis, būkite dėmesingi jų poreikiams. Mūsų tikroji tapatybė yra susijusi su priklausymu tautai. Nėra nei „laboratorinės“, nei „distiliuotos“, nei „grynakraujės“ tapatybės – tokių nėra. Yra keliavimo kartu, kovojimo kartu, mylėjimo kartu tapatybė. Yra priklausymo šeimai, tautai tapatybė. Yra tapatybė, kuri tau suteikia meilę, švelnumą, rūpinimąsi kitais. Tapatybė, kuri duoda jėgų kovoti ir kartu švelnumo paglostyti“, – kalba Šventasis Tėvas.

Evangelijoje girdėjome, kad tiek fariziejai, tiek Jono mokiniai griežtai laikosi pasninko ir priekaištauja Jėzaus mokiniams, kodėl šie nesilaiko taisyklių. Pirmieji – griežtai įsikibę taisyklių laikymosi. Ir būtent iš šio baimingo taisyklių laikymosi Jėzus žmogų išlaisvina ir įtraukia į tikrą santykį su Dievu. Tikėti į Jėzų Kristų – tai nėra laikytis taisyklių rinkinio. Būdami Kristaus mokiniai nuolat mokomės pasilikti su Dievu, palaikyti su Juo gyvą santykį. Ir būti kartu su artimu. Ryšiai tarp žmonių būtini, kad būtume viena gyva tauta.

Karalius Mindaugas, vadovaudamasis savo išmintimi ir suvienytos visavertės valstybės vizija, pasirinko katalikišką Krikštą – kelią, kuris atvedė mūsų šalį į šios dienos taikų Europos šalių sambūrį. Daugelis kartų, daugelis žmonių po to atrado Kristų kaip kelią, tiesą ir gyvenimą.

Popiežius Pranciškus čia, Katedros aikštėje, mums kalbėjo: „Nebijokite apsispręsti už Kristų, imtis Jo reikalo, tai yra Evangelijos, žmonijos, žmonių reikalo. Nes Jis niekada neišlips iš jūsų gyvenimo valties, visada lauks mūsų gyvenimo kryžkelėse, niekada nesiliaus mūsų kūręs iš naujo, net jei mes kartais stengiamės save sužlugdyti. Jėzus mums dosniai dovanoja daug laiko, kur yra erdvės nuopuoliams, kur niekas neprivalo emigruoti, nes yra vietos visiems. Bus daug norinčių pavergti jūsų širdis, užkrėsti jūsų troškimų laukus raugėmis, bet jei dovanojame savo gyvenimą Viešpačiui, galų gale geroji sėkla nugali visada“, – kalbėjo popiežius.

Valstybės, tautos ateitis priklauso nuo kiekvieno iš mūsų apsisprendimo ir veiksmų. Nors mūsų šalies istorijoje būta išdavysčių ir skandalų, svarbu prisiminti tuos, kurie sumokėjo gyvybės kainą už Lietuvos laisvę, jos valstybingumą. Semkimės stiprybės iš jų pavyzdžio, prašykime Dievo pagalbos ir ateityje kurti laisvą bei taikią Lietuvos valstybę tarptautinėje valstybių šeimoje, į kurią savo krikštu mus įvedė karalius Mindaugas.

Amen.

Arkivyskupas Gintaras Grušas
Pamokslas, sakytas 2019 m. liepos 6 d. Valstybės, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo, dienos šv. Mišiose Vilniaus arkikatedroje bazilikoje