Brangūs Jėzaus draugijos Tėvai, mieli gimnazijos bendruomenės nariai ir gerbiami svečiai!
Man, kaip Vilniaus arkivyskupui, tenka pasirašyti dešimtis dekretų. Kai kurių sprendimų padariniai vėliau neramina, kitų rezultatų nesulaukiu arba jie išsitenka rutiniškos kasdienybės vagoje. Ir tik ne taip dažnai būna, kad galiu su tikru džiaugsmu stebėti, kaip sumanymas, pastanga, kuriai Šventojo Tėvo suteikta galia esu pritaręs, tiesiog akyse iš menko daigelio virsta gražius žiedus kraunančiu ir gausius vaisius vedančiu medžiu. Atkurtosios gimnazijos dešimtmetis liudija, kad Apvaizdos rūpestingai globojama tikrove virto drąsiausios idėjos ir viltys, su kuriomis 1995-aisiais į mane kreipėsi tuometinis Lietuvos jėzuitų provincijolas tėvas Jonas Boruta.
Drauge Jūs švenčiate ir 435-uosius Collegium Vilnense Societati Jesu įkūrimo metus. Dėl garbės būti šios mokyklos įpėdiniais su jumis konkuruoja ne bet kokia įstaiga, o Vilniaus universitetas. Tačiau svarbu ne tai, kas turi istorikų įrodomų teisių svarbius praeities įvykius surašyti į savo metraštį. Daug svarbiau, kas istoriją giliau apmąsto ir paverčia šaltiniu bei pagrindu šiandienos veiklai. Svarbiau, kas iš tiesų tęsia garbingas auklėjimo bei mokymo tradicijas, kurias Lietuvoje steigė Tėvai jėzuitai. Ir šia prasme Jūs neturite varžovų.
Maža to, gimnazija yra gyvas įrodymas, koks svarbus yra Bažnyčios vaidmuo švietimo, mokslo ir kultūros srityje. Ne vien buvo svarbus seniai praėjusiais laikais, Viduramžių ar Baroko epochoje, kaip norėtų pavaizduoti sekuliarizuotos kultūros formuotojai, bet ir lieka svarbus mūsų dienomis. Į šią gimnaziją veržiamasi taip pat, kaip ir tuomet, kai ji buvo vienintelė, o ne viena iš septyniasdešimties Vilniaus vidurinių mokyklų.
Todėl norėčiau Tėvams jėzuitams, gimnazijos vadovams ir mokytojams bei rūpestingiems tėvams padėkoti ne vien už kantrų, nuoširdų jaunuolių ugdymą, už sąmoningų katalikų, atsakingų, dorų bei išsilavinusių žmonių ugdymą. Esu dėkingas ir už tai, kad Jūsų dėka kur kas lengviau atremti kaltinimus, kuriuos ateizmo, laicizmo, pragmatizmo persmelktas pasaulis meta Bažnyčiai, vadindamas ją atgyvenusia, keliančia nešiuolaikiškus tikslus ir veikiančia pasenusiais metodais. Šimtmečius puoselėtos jėzuitų ugdomojo darbo gairės tebėra tokios pat aktualios ir prasmingos, kaip ir pirmųjų šv. Ignaco Lojolos sekėjų laikais.
Visus sąmoningus tėvus, mokytojus, visus atsakingus žmones jaudina klausimas, kurį ketinate kelti šioje konferencijoje: „ar mokykla, verčiama atsiliepti į vartotojiškosios visuomenės poreikius, šiandien gali išugdyti visapusišką – dvasingą, intelektualią, gebančią prisiimti vertybinius įsipareigojimus, pasirengusią tarnauti kitiems – asmenybę?“ Jėzuitų gimnazijos veiklos dešimtmetis liudija – taip, labai sunkiai, bet gali. O konkretesnių paaiškinimų tikimės iš pranešėjų.
Žinoma, keldami aukštus ir sudėtingus ugdymo tikslus susidūrėte su sunkumais, grūmėtės su laikinomis nesėkmėmis, su cinišku tam tikros visuomenės dalies požiūriu: „leisiu vaiką į elitinę mokyklą, o tas katalikiškas auklėjimas man nerūpi“. Kur kas labiau apmaudu, kad teko ir iki šiol dar tenka politikams, valdininkams įrodinėti, jog katalikai tėvai yra lygūs visuomenės nariai, turintys tokias pat teises į valstybinį savo vaikų mokslo finansavimą, kaip ir kiti mokesčių mokėtojai. Belieka tikėtis ir linkėti, kad nebereiks dėl šių dalykų ilgai diskutuoti ir kovoti ateityje.
Pernai minėjome Jubiliejinius šventojo Kazimiero metus. Ir vis prisimenu tą nuostabų vaizdą, kaip nepabūgę šalto lietaus, išbaidžiusio miestiečius, gimnazijos moksleiviai su begaliniu entuziazmu dalyvavo iškilmingoje eisenoje iš Arkikatedros į Šv. Kazimiero bažnyčią, kaip vadino, giedojo, dalijo popierines lelijas. Tokie vaizdai arba liudijimai, kurie mane pasiekia apie moksleivių karitatyvinį darbą ligoninėse, prieglaudose byloja, kad jums iš tiesų pavyksta ugdymą grįsti krikščioniškos laisvės, teisingumo ir meilės dvasia. Pavyksta religinį auklėjimą susieti su visais kitais oficialiosios programos dalykais. O svarbiausia – kad iš tiesų keliate vaikams ir jaunuoliams Kristų kaip gyvenimo idealą.
Dievo Palaimos gimnazijai ir visiems ugdytiniams. Dievo Palaimos, kantrybės, išminties mokytojams ir ramybės Jūsų šeimoms. Prasmingos konferencijos ir gražios atkūrimo dešimtmečio šventės.
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
Vilniaus arkivyskupas metropolitas