Pašvęstojo gyvenimo diena Vilniaus arkivyskupijoje

2021 vasario 2
Nacionalinio gailestingumo kongreso nuotr.

2021 metų vasario 2 dieną Vilniaus arkivyskupijoje tarnaujantys pašvęstieji kartu su ganytojais šventė Viešpaties Paaukojimo šventę ir Pašvęstojo gyvenimo dieną ‒ tik šįmet nuotoliniu būdu.

Šventė prasidėjo Arkikatedroje bazilikoje šv. Mišiomis, kurioms vadovavo arkivyskupas Gintaras Grušas. Kalbėdamas apie pašvęstojo gyvenimo prasmę, ganytojas atkreipė dėmesį į Evangelijos ištraukoje minimus Simeoną ir Oną. Kiekvienas iš jų savaip tarnavo Dievui: Ona – pasninkais ir maldomis, o Simeonas – viltimi, kaip tarnas budėdamas ir laukdamas Viešpaties sugrįžimo. Nors toks gyvenimas pasaulio akyse neatrodo reikšmingas, vis dėlto žmonijos istorija liudija, kaip labai kunigai, vienuoliai, visiškai Dievui atsidavę žmonės pasitarnaudavo karo, maro laikais. Ir dabar, šiuo sunkiu pandemijos metu pašvęstieji, daugiau melsdamiesi ir pasninkaudami, palydėdami žmones jų sunkumuose, dalydamiesi Dievo meile, kurią patyrė savo gyvenime, yra pašaukti nešti į pasaulį šviesą ir ramybę, kurią tik Dievas gali suteikti.

Po šv. Mišių vyko nuotolinis susitikimas. Prie jo prisijungė Vilniaus arkivyskupijoje  tarnaujantys broliai ir sesės iš įvairių bendruomenių. Arkivyskupas dar kartą visus pasveikino su Pašvęstojo gyvenimo diena, padėkojo už maldą ir auką, nes ji padeda visuomenei ir Bažnyčiai; už gyvenimo liudijimą ir savanorystės skatinimą. Ypač padėkojo Nukryžiuotojo Kristaus seserims, kurios, kaip ir kiekvienais metais, pakvietė vienuoles, o šįmet ‒ ir pasauliečius, įsipareigoti melstis už kunigus.

Toliau savo mintimis dalijosi vyskupas Arūnas Poniškaitis. Jis priminė, kad dideli dalykai prasideda nuo mažų ‒ augalas prasideda nuo grūdo. Jis pasilieka kaip šaknis, be kurios nebus vaisių.

O Visatos pradžioje buvo Žodis. Amžinasis Dievas, kuriam viskas yra dabar. Dėl mums sunkiai įsivaizduojamų tolių matome žvaigždes tokias, kokios jos buvo prieš daugelį metų. Taigi matome praeitį, kurios jau nebėra, bet nematome dabarties, kuri yra, bet jos šviesa dar mūsų nepasiekė. Tačiau Dievas regi viską. Jis kviečia mus stoti Jo akivaizdon ir maldos tyloje bent šiek tiek pamatyti dalykus Jo žvilgsniu. Pamatyti tai, kas galbūt šiandien dar blizga, traukia dėmesį, bet netrukus užges. Taip pat įžvelgti, ką Viešpats jau pasodino mūsų realybėje ir nori, kad mes tai priimtume, suteiktume tam erdvės.

Kaip Visatoje randasi vis naujų dangaus kūnų, kaip sode išsiskleidžia vis naujų žiedų, noksta vis naujų vaisių, taip ir žmogaus gyvenime reikia leisti atsiskleisti kūrybingumui, negesinti Dvasios. Gimstanti Bažnyčia turėjo būti labai kūrybinga – Jėzus skelbė Evangeliją, bet nesurašė jos knygų, išsamiai neaprašė, kaip turi atrodyti šv. Mišios. Jaunai Bažnyčiai taip pat reikėjo drąsos palikti dalykus, susijusius su laikmečiu, žydų kultūra, priimti krikščionis iš pagonių, nepaverčiant jų hebrajais. Kita vertus, reikėjo nuolat budėti, kad nebūtų atsisakyta esminių dalykų arba kad, laikui bėgant, tarp daugybės gerų dalykų nepasimestų esmė. Reikėjo nuolat grįžti prie esmės, kuri slypi Jėzaus žodžiuose: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi… Mylėk savo artimą kaip save patį (plg. Mt 22, 34).

Ieškodamas, kaip konkrečiai išgyventi šią esmę šiandien, ir kalbėdamas apie tikėjimą, viltį ir meilę, ganytojas kėlė klausimus: kiek mes degame troškimu, kad Dievo meilę ir gailestingumą patirtų kiti žmonės, tie, kurie pasilieka „pilkojoje zonoje“: lyg ir tiki, per didžiąsias šventes ateina į Mišias, atlieka išpažintį, bet kasdienybėje gyvena „kaip visi“? Ar juntame tėvišką ar motinišką nerimą dėl žmonių, nepatyrusių, kas yra Eucharistija? Kaip išlipti iš „burbulo“, kad kitus pasiektų meilės ir tiesos žavesys? Kaip komunikuoti, kad žmonės išgirstų, būtų patraukti? Čia padėti gali ne pamokslas ar priekaištas, spaudimas, bet nesuinteresuota meilė, dėmesys, skirtas laikas, išklausymas. Vyskupas padėkojo visiems, paskelbusiems savo kontaktus, kad vargo prislėgti žmonės galėtų būti išklausyti ir paguosti.

Taip pat vyskupas priminė, kad Evangelija, kalbėdama apie įvairius suspaudimus, gąsdinančius dalykus, kviečia atsitiesti ir pakelti galvas, nes išvadavimas yra arti, Dievas yra arti (plg. Lk 21, 28). Atsitieskime, atsiremkime į Jėzų. Pakelkime galvas. Tas pasimetimas tegul neišsiūbuos mūsų pačių ir mūsų bendruomenių. Nesame nepajudinamos uolos, antžmogiai, tačiau Jėzus yra mūsų Uola ir Atrama. Teatsitrenkia į Jį sumaištis, o iš Jo, per mus tesugrįžta viltis, kalbėjo ganytojas.

Meilė, šalia tikėjimo ir vilties, yra didžiausia. Ji skatina neieškoti atpirkimo ožių, ant kurių norisi sukrauti atsakomybę už viską, kas nesiseka įvairiose gyvenimo srityse. Bet skatina ieškoti kitame gėrio, jį pastebėti. Iš meilės esame atpažįstami kaip krikščionys ir kaip pašvęstieji.

Dėkodamas pašvęstiesiems už gyvą tikėjimo, vilties ir meilės liudijimą, vyskupas baigė konferenciją šv. Efremo malda:

Viešpatie, mano gyvenimo Valdove, neleisk man pasiduoti tingumui,
netekti drąsos, valdyti kitus ir tuščiažodžiauti.
Suteik man, Tavo tarnui, skaistumo, nuolankumo,
kantrybės ir gailestingosios meilės malonę.
Viešpatie Karaliau, duok man pamatyti savo klaidas ir nesmerkti brolio.
Tu, kuris esi palaimintas per amžių amžius. Amen.

Po konferencijos vyskupas Arūnas paprašė pašvęstųjų pasidalinti, kaip gyvena šiuo laiku.

Vargdienių sesuo Jolita pasakojo, kad seserys kartu su savanoriais padeda žmonėms, kurie išgyvena įvairių sunkumų – kenčia didelį nerimą, dėl ligos negali patys pasirūpinti maistu arba gyvena vieno kambario bute, o šeimoje trys vaikai, kurie mokosi nuotoliniu būdu. Padaugėjo vargstančiųjų, į Betanijos valgyklą ateinančių žmonių skaičius išaugo tris kartus. Sesuo atkreipė dėmesį, kad susitikimas su patiriančiais vargą keičia mūsų žvilgsnį ir santykį su jais. Ji džiaugėsi, kad atsiliepė daug savanorių, žmonės prisidėjo aukomis.

Pranciškonas brolis Algirdas pasakojo, kaip jo bendruomenės broliai darbuojasi stengdamiesi skleisti daugiau gerų žinių, kai tiek daug skelbiama negatyvių, taip pat priimti įvairiais reikalais nuolat besikreipiančius žmones.

Sesuo Danguolė iš Marijos Dangun Ėmimo seserų sakė supratusi, kad karantinas yra kovos laikas. Jį svarbu priimti kaip galimybę auginti santykį su Jėzumi ir artimu. Taip seserys galėjo įžvelgti esminius dalykus, atsisakyti nereikalingų projektėlių, kurių susikaupė vykdant mokyklos misiją, galėjo iš naujo atrasti, kad esmė yra santykis ir šiuo metu kurti jį su mokyklos bendruomene nuotoliniu būdu.

Kunigai saleziečiai džiaugėsi įveikę koronavirusą ir naujai supratę, kas buvo daug kartų noviciate girdėta: reikia daugiau būti, o ne daryti. Taip pat labai džiaugėsi sulaukę įvairios parapijiečių paramos.

Pusantros valandos trukęs susitikimas buvo užbaigtas bendra malda šventajam Juozapui ir palaiminimu.

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt