Šešių šimtmečių istoriją menančioje Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje maldininkų dėmesį labiausiai traukia stebuklingasis Dievo Motinos paveikslas, malonėmis ėmęs garsėti jau XVI a.
Šis Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, atvaizdas pagimdė ilgaamžę ir gilią pamaldumo tradiciją. Prie šio paveikslo klūpančios Lietuvos sąmonėje dar XVI amžiuje gimsta, vėliau bręsta ir įsišaknija suvokimas, kad esame Marijos užtarimo trokštantis kraštas, jos globos ieškanti tauta.
Trakuose daugelis krikščionių įkvėpti Šventosios Dvasios suprato, kad Marija yra tikra Dievo pažadų liudytoja, o jos gyvenimas – neįkainojama pasitikėjimo Dievu mokykla.
Kuomet angelas apreiškė Marijai, kad ji pagimdys pasauliui Išganytoją ir taps Viešpaties motina, neturėdama nieko, išskyrus pasitikėjimą Dievu, Jo malone ir Jo pažadais, Marija sutinka priimti Viešpaties jai skirtą misiją. Jos pasitikėjimas Šventosios Dvasios galia buvo perkeistas į motiniškumą, o šis atvėrė kelią pačiam didžiausiam Dievo plano stebuklui – mūsų Išganymui.
Marijos pasitikėjimo dėka Dievo misija tapo ir žmogaus misija; o jos Sūnaus pašaukimas gelbėti sielas tapo ir žmonių pašaukimu bendradarbiauti šiame darbe. Be Marijos gyvenimo, be jos žengto žingsnio, ko gero, abejotume, ar mes esame pašaukti, ar esame pajėgūs tokioje misijoje dalyvauti. Jos gyvenimas – žmogaus pajėgumo atsiliepti į Dievo kvietimą, net priimti didžiausius iššūkius, pavyzdys.
Susirinkę šioje šventovėje mes išpažįstame, kad Marija – ne tik Jėzaus, bet ir mūsų, krikšto dieną gavusių Dievo Sūnaus dvasią, motina. Jos Sūnaus Dvasia perkeitė mūsų žmogiškąją prigimtį, padarydama mus Dangiškojo Tėvo vaikais.
Šią misiją, – būti žmonijos motina, – ji ypatingu būdu gauna iš savo Sūnaus, kabančio ant kryžiaus, lūpų: Motina, štai tavo sūnus. Prieš du tūkstančius metų patikėdamas Marijai Amžinąjį Žodį, Tėvas patikėjo jai ir tuos, kurie, atėjus laikui, nešios savo sielose amžinojo Žodžio dvasią – mus. Marijos pašaukimas žemėje buvo auginti, globoti, brandinti kūnu virtusį pasaulio Atpirkėją; dabartinė jos misija danguje – auginti, globoti, brandinti dvasinį to paties Atpirkėjo kūną – Bažnyčią.
Šiandien iš šitos šventovės Marija kviečia mus pasitikėti jos Sūnumi – kalbančiu ne tik Šventojo Rašto žodžiais, bet ir slėpiningu būdu bylojančiu pasauliui per savo mistinį kūną – Bažnyčią, kuri jau du tūkstantmečius saugo ir perduoda iš kartos į kartą šį brangų tikėjimo lobyną.
Šventasis Raštas mums sako, kad Marijos pasitikėjimas savo Sūnaus žodžiais bei jo mokslu, pasitikėjimas Dievo pažadais augo jai viską svarstant savo širdyje, ypač tada, kai ji iki galo nesuprato, kaip Dievas padarys tuos žadėtuosius stebuklus. Šie Tikėjimo Metai kviečia mus atsinaujinti – kad ir mes imdami į rankas Katalikų Bažnyčios Katekizmą, skaitydami asmeniškai ar grupelėse Šventą Raštą priimtumėm giliai į savo širdis Dievo mokymą. Ne tik protu siekdami jį geriau suprasti, bet ir savo širdyje jį laikyti, mąstyti, juo melstis – taip, kad mūsų kasdienis gyvenimas jį atspindėtų. Kasdien ištarkime: „Viešpatie, ką Tu nori man pasakyti šiandien. Tavo tarnas klauso.“ Ir po to įdėmiai įsiklausykime į savo širdies gelmę, į savo sąžinę bei pasiryžkime veikti pagal Dievo Žodį. Dieviškajai tiesai pažint reikia maldos, nusižeminimo ir nuolankumo – visų tų dalykų, kuriais gyveno Marija. Tada ir mūsų pasitikėjimas Dievu įsitvirtins mūsų širdyse, ir aiškiau atpažinsime mūsų gyvenime Jo nuveiktus didžius darbus.
Šitokio pasitikėjimo kupini mes kartu toliau kreipsimės į Jėzaus Motiną ir mūsų Motiną su savo prašymais ir maldavimais. Kaip Vatikano II Susirinkimas mums priminė, savo motiniška meile ji rūpinasi savo Sūnaus broliais, kurie pavojų ir vargų supami, tebekeliauja, iki pasieks palaimingąją tėvynę. Todėl Bažnyčioje šaukiamasi palaimintosios Mergelės, vadinant ją Užtarėjos, Padėjėjos, Pagalbininkės, Tarpininkės titulais (LG, 62). Šioje šventovėje mes kreipiamės į ją „Lietuvos Globėjos“ titulu. Paveskime jai – šiandienos visuomenės sūkuriuose – savo šeimas; paveskime jai kiekvieną gyvybę, kad nuo pradėjimo iki natūralios mirties jinai būtų gerbiama ir apsaugota; paveskime mūsų tėvynę, apsuptą įvairiausių sunkumų bei svetimųjų interesų; paveskime jai šios tautos jaunimą, kad ji kiekvienam padėtų atrasti savo pašaukimą, Dievo parengtą gyvenimo kelią.
Brangūs broliai ir seserys, Marijos gyvenimo didingumas gimė iš pasitikėjimo. Jos pasitikėjimas buvo tarsi vartai, pro kuriuos Dievas atėjo į šį pasaulį. Kiekvienas iš mūsų – potencialūs vartai, pro kuriuos į pasaulį žengia Jojo malonė. Išpažinkime šiandien savo pasitikėjimą Dievu bei jo mistiniu kūnu – Bažnyčia, o jei trūksta pasitikėjimo, prašykime Marijos, mūsų Motinos, parodyti kelią, kuriuo eidami galėtume augti jame.
Išdrįskime ugdyti pasitikėjimą Dievo stebuklingu veikimu, vis labiau susipažindami su jau atliktais didžiaisiais Dievo darbais; išdrįskime prašyti Dievo Motinos užtarimo, kad ir mes sugebėtumėm sekti jos pavyzdžiu, ištarti savo „Tebūnie“ Dievo valiai; išdrįskime su tokiu pat uolumu vykdyti Dievo valią savo gyvenimuose.
Tad šiandien visi drauge su mūsų Išganytojo Motina, kuri mūsų protėvių sostinėje, Trakuose, pasirinko sau sostą, melskime Dievą, kad jis pašalintų visas kliūtis, trukdančias mums ištarti savo FIAT – „Tebūnie“, o Jam – per mus laisvai ateiti į pasaulį. Prašykime, kad mūsų ištartas „Tebūnie“ neštų dvasinių vaisių Lietuvos gyvenime, kad Jo malonė mus darytų panašius į tą kūnu virtusią Sandoros skrynią, sugebėjusią tobulai priglausti Dievo Sūnų. Šaukimės visi kartu Marijos globos ir pagalbos.
Gintaras GRUŠAS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas