Šį sekmadienį gražiai susitinka dvi prasmingos šventės: liturginių metų užsklandoje minime Kristaus Karaliaus šventę, o drauge užbaigiame šventojo Lietuvos Karalaičio Kazimiero metus. Tai dar viena proga geriau suprasti, kas yra Kristus Karalius ir kas yra žmogus, kuris šiam Karaliui paaukojo savo gyvenimą.
Šios dienos Evangelija mums labai aiškiai sako, kad Kristus nėra žemiškosios garbės valdovas. Jis nesiekė aukštų postų ar pripažinimo. Kristus yra Meilės Karalius. Meilės, kuri nuvedė Jį ant kryžiaus. Meilės, kuri kvietė paaukoti gyvybę, idant dovanotų gyvenimą tiems, kuriuos myli. Meilės, kuri užmiršta save ir žvelgia į kitą. Kristaus sostas – kryžius. Kristaus karališkas vainikas – erškėčiai. Kristaus dvariškiai – saujelė apaštalų, kurie nesuprato savojo Karaliaus, dažnai jį skaudino, apleido skaudžią valandą. Tačiau Kristus nepabūgo paniekos, nesupratimo, atmetimo, net mirties. Jis sakė: Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs (Jn 12, 32).
Kryžius yra žmonijos atpirkimo ir tikrosios laimės versmė. Tačiau ar mes atpažįstame ant kryžiaus prikaltąjį kaip žmonijos Karalių? Ar Kristus Karalius, žmonių pykčio ir nesupratimo nukankintas ant kryžiaus, atranda vietą mūsų širdyje? Ar mes nesibodime Jo vargingos išvaizdos? Ar neieškome patrauklesnių, gražesnių, turtingesnių karaliukų?
Karalaitis Kazimieras mums savo gyvenimu liudija, ką reiškia susitikti su Kristumi Karaliumi. Apsuptas tėvo dvaro malonumų, jis nepasimetė tarp žemiškos prabangos ir galimybių, bet su jaunatvišku įkarščiu ieškojo didžiausio lobio, kurio troško širdis. Ir dėl šio lobio ryžosi visa prarasti, kad tik jį įgytų. Kokiu būdu Kazimieras Jo ieškojo? Istoriniai šaltiniai mums pasakoja, kad šv. Kazimieras visų pirma buvo maldos žmogus.
Ar šiandien suvokiame tikrąją maldos reikšmę? Esame įpratę kreiptis į Dievą tuomet, kai ko nors stokojame, kai esame prislėgti ir nerandame išeities. Na, dar kartais iš įpročio, tradicijos kartojame išmoktus ritualinius žodžius ar veiksmus, neįsigilindami, nesuvokdami jų prasmės ir esmės. Visai kitaip meldėsi šv. Kazimieras. Jo nebaugino nakties vėsa, kai viską palikęs, suklupęs prie uždarų šios Katedros durų iki ryto kalbėjosi su savo širdies Karaliumi, meilės įkalintu tabernakulyje. Jis stengėsi suprasti Jo meilę, pažinti Jo gailestingumą ir atsiliepti į Jo auką savuoju gyvenimu.
Tikroji malda yra vidinis susitelkimas, kuriame pripažįstame savąjį skurdą, kad ir kilmingais drabužiais pridengtą. O drauge matome begalinę Dievo meilę ir gailestingumą, kuris nesibodi mūsų skurdu, mūsų nuodėmėmis, bet kantriai laukia, kol mes jas atpažinsime, išpažinsime ir maldausime Viešpatį gailestingo atleidimo. Tikroji malda – įsiklausymas į Dievo valią savo gyvenime ir paklusimas jai, kad atlikčiau man skirtą misiją šioje žemėje.
Šventasis Kazimieras žemiškųjų tėvų buvo skirtas paveldėti karališkąjį sostą, tačiau Kristus Karalius jam skyrė kitą dalią: tapti maldos, gerumo, gailestingumo ir tyrumo apaštalu. Žemiškieji valdovai jau nukeliavo į istoriją. O karalaitis Kazimieras ir šiandien yra mūsų mokytojas ir globėjas kelyje į amžinybę.
Šventasis Tėvas Jonas Paulius II apie šv. Kazimierą sako: Šventumo, su kuriuo toji jauna siela priartėjo prie Dievo Jėzuje Kristuje, pagrindinė versmė buvo meilė. Jėzaus Kristaus duotasis meilės įsakymas Kazimierui buvo tarsi maistas, kuriuo jis nuolat maitino savo mintis, jausmus ir darbus. Šie Šventojo Tėvo žodžiai labai aiškiai atskleidžia, iš kur karalaitis Kazimieras sėmėsi jėgų ir drąsos, o svarbiausia, – iš ko jis išmoko mylėti. Nukryžiuotoji Meilė, prabilusi į jo širdį, surado čia atgarsį ir įkurdino joje savo karalystę.
Nėra nieko gražesnio žemėje už žmogų, kuris leidžia įkurti savo širdyje Dievo karalystę. Ten yra tas slaptasis kampelis, apie kurį kalba Jėzus, mus mokydamas: Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui (Mt 5, 6). Tylioje maldoje Tėvas mums apreiškia savo Sūnų, kuris įsikūnijęs šiame gyvenime, kuris veikia šių dienų pasaulyje. Būtent slaptajame kambarėlyje, iš maldos kaip nuostabos Dievo gerumu, gimsta tikroji meilė. Ji kitokia, nei pasaulio meilė, ji – nesavanaudiška. Kylanti iš gilaus nuolankumo ir įsiklausymo į Dievo žodį ji atveria mūsų širdį Viešpaties malonei.
Šv. Kazimieras mėgo melstis bažnyčioje. Čia jis atrasdavo Kristų Eucharistijoje. Kristaus Auka ant kryžiaus sudabartinta Eucharistijoje yra tas pats realus, gyvas Jėzus Kristus, pasilikęs tarp mūsų. Kaip sunku šių dienų žmogui atpažinti Dievą, pasislėpusį trapiuose duonos pavidaluose. Reikia didelio tikėjimo ir pasitikėjimo, kuris neįmanomas be nuolankios maldos. Štai kodėl šv. Kazimieras nebijojo būti išjuoktas dvariškių bei panaktinių ir nuolankiai klūpojo prie šventovės durų laukdamas, kada jos atsivers ir jis galės ateiti pas Tą, kurio taip nuoširdžiai troško, kurį taip karštai mylėjo.
Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos (Mt 28, 20), – sako Kristus. Šiais žodžiais esame kviečiami išdrįsti ne vien lūpomis Jį išpažinti, bet ir visa širdimi Jo ieškoti, pažinti Jo tikrąją meilę ir atsiliepti į ją imantis kiekvienam iš mūsų skirtos žemiškos misijos. Tokios drąsos mums gali suteikti tik nuoširdus tikėjimas ir malda, kuri padės mums susitikti su Dievu, apreiškusiu save Evangelijoje ir šiandien iš tiesų esančiu čia, tarp mūsų.
Šventasis Tėvas šiuos metus paskelbė Eucharistiniais metais. Savo enciklikoje Ecclesia de Eucharistia jis rašo: „Patartina ilgiau su Kristumi pabūti ir, prisiglaudus prie jo krūtinės kaip mylimajam mokiniui (plg. Jn 13, 25), pasijusti paliestam jo širdies begalinės meilės. Mūsų epochoje krikščionybė turi išsiskirti pirmiausia ‘maldos menu’ (48), todėl iš naujo turi rastis poreikis kupinam meilės ilgesnį laiką pasilikti priešais Švenčiausiajame Sakramente esantį Kristų, su juo dvasiškai kalbantis ir tyliai adoruojant. Daug kartų, brangūs broliai ir seserys, tai dariau ir susilaukiau jėgų, paguodos ir paspirties!“
Prašykime šv. Kazimiero, kad išmokytų mus nuoširdžia malda ieškoti Kristaus Karaliaus, ant kryžiaus dovanojusio mums naują gyvenimą ir amžiams pasilikusio Švenčiausiajame altoriaus Sakramente. Pasilikusio tabernakulio slėpinyje, idant būtų mūsų dvasinio gyvenimo maistu ir bendrakeleiviu į amžinuosius Tėvo namus.
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
Vilniaus arkivyskupas metropolitas