Brangūs Broliai ir seserys,
Šios dienos Evangelijoje Jėzus mums trimis žodžiais atskleidžia Išganymo programą: Pasilikite mano meilėje! (Jn 15, 10). Tiems, kurie išgirsta ir priima šį Jėzaus kvietimą, Jis pažada savąjį džiaugsmą – jo niekada nepristigsime.
Šiuos mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžius suprato ir priėmė daugybė šventųjų, kurių gyvenimai yra tikro džiaugsmo ir laimės liudytojai. Iš kur sėmėsi džiaugsmo sunkios ligos kamuojamas jaunasis karalaitis Kazimieras? Kodėl džiaugsmu ir šiluma taip spindėjo išorinių puolimų ir kūno negalios slegiamo palaimintojo Vilniaus arkivyskupo Jurgio Matulaičio akys? Visi matome, kiek šviesos ir giedros yra giliai tikinčių žmonių širdyse, jų aplinkoje, nors kasdienybė kartais atrodo tamsi it audros debesys. Tikėjimas ir pasitikėjimas Jėzaus pažadu suteikia nuoširdžiai tikinčiam visa, ko tik reikia žmogaus gyvenimui. Tikėti Dievu – tai pasitikint Jo dieviškos Apvaizdos globa ir pagalba ramiai gyventi ir darbuotis toje vietoje ir tuo laiku, kurį mums skyrė Viešpats.
Būtent Dievo Apvaizdos patvarkymu ir palaimintojo Jono Pauliaus II skyrimu lygiai prieš 20 metų atvykau į savo Tėvynę kaip Vilniaus arkivyskupas ir metropolitas. Tai buvo jaudinanti akimirka, kai nuo mažumės girdėta, mylėta ir širdyje nešiota tėvų žemė tapo mano tarnystės vieta. Ėjo dar tik antrieji atgautosios laisvės metai. Gerai supratau, kad atvykstu iš kitokio pasaulio, kitokios visuomenės ir aplinkos, tačiau viena mus jungė ir vienijo – mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus meilė. Šiandien girdėjome Jį sakant Evangelijoje: Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, – kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų (Jn 15, 16). Dievas pasirenka žmones – kiekvieną kitaip – kad per juos apreikštų savo meilę ir rūpestį.
Atsiverčiau savo pirmąjį ganytojo pamokslą, pasakytą prieš 20 metų Vilniaus arkikatedroje mano ingreso – įžengimo į arkivyskupo vietą – metu ir jame perskaičiau žodžius, kuriuos tąsyk sakiau: Mes visi kartu sudarome Dievo tautą, Kristaus Kūną, kuriame kiekviena ląstelė turi savo nepamainomą vaidmenį. Vieningai, sąmoningai, vedami Šv. Dvasios, o ne savo trumparegių žmogiškų išskaičiavimų, turime griebtis mūsų visuomenės dvasinio atsinaujinimo. Ingreso pamoksle remdamasis Europos Vyskupų Sinodo baigiamuoju pranešimu įspėjau, kad visoje klestinčių šalių draugijoje, į kurią tuomet dar tik siekėme patekti, jaučiama dvasinė tuštuma. Tada sakiau ir dabar noriu pakartoti, kad iki galo išsilaisvinti galime tik priėmę Kristų ir Jį liudydami, nes Kristus, o ne žmonės, istorija ar gamta savo auka mums atneša ir dovanoją tikrą, pilnutinę laisvę.
Pasitikėdamas Dievo Apvaizdos vedimu, kviečiau brolius ir seseris vyskupus, kunigus, vienuolius ir vienuoles, pasauliečius, ypač jaunimą bendram darbui dėl mūsų tautos, mūsų Bažnyčios dvasinio atsinaujinimo. Šiandien kviečiu Jus visus dėkoti Dievui už gausias malones, kuriomis Jis mus lydėjo per visus šiuos 20 metų. Drauge noriu padėkoti visiems, kurie išgirdo mano kvietimą, kurie neišsigando materialinio ir dvasinio skurdo, kurie stojo petys į petį kelti iš griuvėsių – tiesiogine ir perkeltine prasme – mūsų Tėvynės gyvenimą.
Mano didžiausias rūpestis ir troškimas buvo ruošti ganytojus Dievo kaimenei. Tik jūsų, brangūs broliai ir seserys, nuoširdaus bendradarbiavimo ir pasiaukojimo dėka, Dievo malonės padedami, sugebėjome atkurti Vilniaus kunigų seminariją, kuri yra kiekvieno vyskupo akies lėlytė. Jūs ir aš trokštame turėti gerų ganytojų, kurie būtų pagal Jėzaus Širdį ir taptų Jo vietininkais žemėje.
Savo rankas esu uždėjęs ant 98 Vilniuje pašventintų kunigų galvų. Suprantama, kad kunigai negali būti galutinai paruošti seminarijoje. Jų ugdymas tęsiasi visą gyvenimą. Labai daug priklauso nuo bendruomenės pagalbos ir paramos kunigui. Esu be galo dėkingas esamoms ir vis naujai besikuriančioms maldų už kunigus grupėms, kurios malda, auka ir gerumu lydi mano bendradarbius jų atsakingoje tarnystėje.
Pašaukimai kunigystei ir pašvęstajam gyvenimui subręsta katalikiškoje aplinkoje. Esu laimingas, kad Vilniaus arkivyskupijoje aktyviai veikia Jaunimo sielovados centras, kuris prisidėjo ir prie šių iškilmių rengimo. Susibūrė daug gražaus jaunimo prie parapijų, vienuolinių bendruomenių, akademinėse sielovados grupėse iš jų pačių kylančių iniciatyvų ar kunigų, vienuolių, vyresnių bičiulių paraginimo dėka. Tai mūsų Bažnyčios viltis. Jų nuoširdus ieškojimas ir troškimas surasti autentišką ryšį su Kristumi žadina viltį, kad mūsų Bažnyčia bus jaunesnė ir veiklesnė, kad ji pulsuos gyvybe ir jaunatvišku pasiaukojančiu veržlumu.
Džiaugiuosi visais, kurie jautriai ir su meile atsigręžė į vargstančius mūsų brolius. Caritas, Tikėjimo ir Šviesos bendruomenės, pagalba alkstantiems, benamiams, besivaduojantiems iš priklausomybių mūsų broliams ir seserims yra mūsų kenčiančios Bažnyčios širdyje. Didžiuojuosi, kad mūsų žmonės, kuriems iš pradžių labai reikėjo pagalbos iš užsienio, dabar patys suranda būdų padėti stokojantiems, pasidalija su jais tuo, ką turi. Svarbiausia, kad vis geriau supranta tokio pasidalijimo vertę ir dvasinį pelną, kuris šimteriopai sugrįžta.
Negaliu nepasidžiaugti ir besikuriančiomis šeimų bendruomenėmis. Jauni žmonės, kurie nebijo įsipareigoti, gyventi tiesoje ir meilėje, ryžtasi padėti ir kitiems atrasti savyje drąsos rinktis teisėtą santuokinį gyvenimą, kuris vienintelis yra saugios ir gražios šeimos garantas. Šeimos, kurioje auga laisvi ir mylimi bei mylintys vaikai.
Savo pirmąjį pamokslą šioje Arkikatedroje 1992 metų kovo 3 dieną baigiau žodžiais: Brangūs Lietuvos žmonės! Supraskime, kad laisvė susieta su didžiule atsakomybe. Naudokimės laisve kurti, melstis ir skleisti gėrį, bet nedarykime iš laisvės priedangos blogiui. (plg. 1 Pt 2, 16). Nepaisant viso ko gero, kurį Dievo padedami įstengėme drauge padaryti ir sukurti, turime neužmirti apaštalo Petro perspėjimo: Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti. (1 Pt 5, 8). Daug nepermatomos tamsos, daug giliai prasismelkiančio blogio, kylančio iš nuodėmės, apraizgė ne tik mūsų Tėvynės miestus bei kaimus, bet ir žmonių širdis. Ne veltui Dievo gailestingumo žinia, praėjusiame šimtmetyje Jėzaus priminta Vilniaus vienuolei šv. Faustinai, su nepaprasta jėga ir nauju užsidegimu suliepsnojo Vilniaus širdyje. Ji paskleidė savo išgydančią viltį visai Lietuvai ir visam pasauliui primindama, kad dieviškasis gailestingumas yra mūsų stiprybė, kad jis neleis piktajam įsigalėti, kad kiekvienas esame kviečiami kurti gyvenimą Jo malonės šviesoje.
Pasilikite mano meilėje! (Jn 15, 10). Tegul šie Kristaus žodžiai bus mūsų tolimesnio gyvenimo ir darbavimosi Bažnyčios pjūtyje šviesi paguodos ir padrąsinimo žvaigždė. Tie, kurie lieka ištikimi Dievo meilei, niekada nepražus. Jų žingsnius Dievo Apvaizda nukreipia teisinga linkme ir padeda atlikti nuostabius darbus. Pasilikdami Dievo meilėje tampame Jo meilės pasiuntiniais žemėje. Tik meilė yra pajėgi įveikti visus sunkumus ir skleisti Kristaus karalystę žemėje.
Melskime mūsų tautos šventuosius, ypatingai šią dieną minimą karalaitį šventąjį Kazimierą, užtarimo bei pagalbos nepristigti tikėjimo ir pasitikėjimo dieviškąja Apvaizda, ištikimai atlikti mums Dievo pavestą misiją žemėje, kad galėtume visi drauge džiaugtis Jo artumu amžinybėje.
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
Vilniaus arkivyskupas metropolitas