Pamokslas pasakytas per vysk. Juozo Tunaičio laidotuves Vilniaus Arkikatedroje

Brangūs Broliai ir Seserys,

Šiandien atsisveikiname su mums visiems brangiu vyskupu Juozu Tunaičiu, kuris užbaigęs žemės kelionę iškeliavo pas Viešpatį. Dievo Žodis mums sako, kad Danguje šiandien šventė: Viešpats surengs […] puotą su skaniausiais valgiais. […] Jis nuims […] šydą, kuris dengia visas gimines (Iz 25, 6). O vyskupas Juozas, matydamas Dievo veidą, kaip sako pranašas, gali tarti: Štai mano Dievas! Iš jo aš tikėjausi sau išgelbėjimo. Tai Viešpats, kuriuo pasiklioviau. Džiūgaukim, kelkim linksmybes: Jis mus išgelbėjo (plg. Iz 25, 7–9).

Šie Šventojo Rašto žodžiai labai tinka vyskupui Juozui, kurio visas gyvenimas buvo atgręžtas į Amžinybę. Visi jo darbai, rūpesčiai, pastangos ir ketinimai buvo pažymėti Amžinojo gyvenimo perspektyva bei džiaugsmingu jo laukimu. Susidūręs su vargiai išsprendžiamais sunkumais ar nenuramdomais piktumais, jis tik palinguodavo galvą ir tardavo: vis tiek ateis pasaulio pabaiga ir nereiks niekuo daugiau rūpintis ir sielotis.

Man teko laimė nuo pirmųjų atvykimo į Lietuvą dienų gyventi ir darbuotis su vyskupu Juozu. Iš jo lūpų patyriau daugybę dalykų apie arkivyskupijos praeitį ir dabartį, kurių negali perteikti jokie dokumentai, nes jis daugelį metų atidžiai ir kantriai žvelgė į bendruomenės gyvenimą būdamas pačiame jos centre. Esu už daug ką dėkingas savo pagalbininkui, bičiuliui ir dvasios broliui, kurio nepaprasta ramybė, pasitikėjimas, uolumas buvo neįkainojama dovana tokiu svarbiu ir sunkiu Bažnyčiai Lietuvoje metu.

Brolių vyskupų, kunigų, seselių ir visų jį pažinojusių pasauliečių atmintyje išlieka daug gražių prisiminimų, kuriuos su pagarba įpinsime į mūsų Bažnyčios ir Tautos istoriją. Šiame trumpame žodyje norėčiau iškelti kelis, mano galva, svarbius vyskupo Juozo bruožus, galinčius mums dar kartą paliudyti, mus dar kartą pamokyti, kaip savo žemiškąjį laiką praleidžia žmogus, atsiliepęs į Dievo pašaukimą ir dosniai atidavęs Jam savo gyvenimą.

Pirmiausia vyskupą Juozą mačiau kaip maldos vyrą. Liturginių valandų kalbėjimas ir rožinis buvo neatskiriama jo dienos dalis. Vakarais matydavau jį vaikščiojantį su rožiniu rankoje kurijos koridoriais arba vasarą sodelyje.

Kiekvieną mėnesį vyskupas Juozas buvo pasižadėjęs atlikti naktinę adoracijos valandą, kurią uoliai tesėdavo. Po visų darbų važiuodavo pas brolius joanitus adoracijai. Niekada nepraeidavo ir pro vyskupų namų koplytėlę – bent trumpai stabtelėdavo joje sukauptai maldai.

Visiems yra žinoma vyskupo Juozo nuostabi išpažinčių klausytojo ir dvasinio vadovo dovana. Prie jo klausyklos nusidriekdavo ilgiausios eilės tikinčiųjų. Visi buvo su meile išklausyti, padrąsinti, o kai reikėjo – ir tėviškai pabarti bei paraginti. Dažnai prie mūsų bendro stalo vyskupo Juozo vieta likdavo tuščia, pietūs ataušdavo, nes jis vis dar trukdavo klausykloje. Klausykla, – sakė vyskupas Juozas, – kantrybės mokykla. Kartais kunigui reikia kur nors skubėti, o čia turi ramiai sėdėti ir klausyti, neskubinti, nepykti, nenutraukti.

Labai rūpestingai ruošdavosi šv. Mišioms ir jas aukojo. Niekada nepraleisdavo Eucharistijos, net ir pasiligojęs Ją rūpestingai švęsdavo. Paskutines savo gyvenimo Mišias jis atšventė Sekminių dieną. Jau būdamas labai silpnas, seselių padedamas, su giliu dvasiniu džiaugsmu jas paaukojo vienuolyno koplyčioje. Tai simboliška, nes 1991 m. gegužės 19-ąją, irgi per Sekmines, jis buvo įšventintas vyskupu. Tą dieną jį sveikinusiems žmonėms, vyskupas pasakė paprastus, striukus, bet labai įsimintinus žodžius: Tai ne garbė, bet sunkus ir atsakingas darbas. Pasimelskite.

Dvi dešimtis metų drauge su vyskupu dirbome petys į petį Vilniaus arkivyskupijoje. Stebėjausi jo begaliniu darbštumu, pareigingumu ir sąžiningumu. Kokios pareigos jam bebuvo patikėtos: ar šv. Mikalojaus bažnyčios klebono, ar kurijos kanclerio, ar vėliau mano pagalbininko ir generalvikaro, arkivyskupijos ekonomo ir tribunolo oficiolo – visa jis atliko kruopščiai ir uoliai. Jo kambaryje ilgiausiai negesdavo šviesa, kad ir nusilpusiomis akimis, ilgas valandas būdavo palinkęs prie įvairių dokumentų, laiškų ir Dvasinio teismo bylų.

Negalime šiandien neprisiminti ir ypatingos vyskupo Juozo meilės varguoliams bei rūpesčio jais. Vyskupų namai – kaip juokaudami sakydavome – buvo tapę Caritas filialu. Ir kokių tik nuskriaustų žmonių čia neateidavo: motinų su vaikeliais, senutėlių, kurioms reikdavo varvantį čiaupą sutaisyti ar durų spyną pakeisti. Vyskupas Juozas surasdavo ir santechnikus, ir elektrikus, kuriuos nusiųsdavo į nurodytus namus. Daug ateidavo ir sunkiai ant kojų besilaikančių brolių bei sesių, kurių buvimą ilgai jusdavome vyskupų namų koridoriuose. Visi jie buvo priimti, pasodinti, išklausyti, palydėti ne tik su vyskupo šypsena, bet ir su į delną įspaustu pinigėliu. Ne vienas jį apgavo, ne vienas juo pasinaudojo, tačiau vyskupas Juozas neprarado pasitikėjimo žmonėmis. Kitiems jis kartais atrodydavo naivus ir patiklus, tačiau juk tikrasis gerumas tik toks tegali būti: daryti gera, atleisti bei pagelbėti visiems be išimties tikint, kad meilė savaime daro stebuklus žmonių širdyse jas minkštindama, švelnindama ir atverdama Dievo malonei. Todėl ir plaukė varguolių būriai pas Gerąjį vyskupą, kuris niekada jų neatstumdavo, kuris visus priglobė, padėjo, suramino, o esant reikalui, švelniai pabardavo.

Kiek dėkingų sielų šiandien švenčia prie Viešpaties puotos stalo drauge su vyskupu Juozu! Jis be galo mėgo šventes su savo bičiuliais ir labai jomis džiaugdavosi. Šiandien jie visi džiaugiasi Dievo artume dėkodami už malonę, kurią Viešpats parodė per savo kunigą, vyskupą, Gerąjį Ganytoją.

1954 m. ant savo kunigystės šventimų paveikslėlio vyskupas Juozas ranka įrašė: Dieviškoji Jėzaus Širdie, leiski būti kunigu pagal Tavo amžinuosius troškimus. Šiandien mes visi esame liudininkais, kad ši jauno kunigo malda tapo tikrove. Duok Dieve, kad atsirastų daugiau kunigų, kurie norėtų ir įstengtų gyventi pagal Dievo amžinuosius troškimus. Vyskupas Juozas gerai suprato, kad vienas nepajėgs ištesėti Dievui duoto pažado, todėl labai mylėjo Dievo Motiną Mariją ir dažnai prašė Jos pagalbos bei užtarimo. Ant minėtojo šventimų paveikslėlio, jis kreipėsi: Nekalčiausioji Mergele, tepražysta mūsų kunigystė Tavo nekaltumo spinduliuose šventumo grožiu Aukščiausiojo garbei ir žemės vaikų laimei. Ir paskutinįjį savo žemiškojo gyvenimo mėnesį, gegužį, kuris skirtas Švč. Mergelės Marijos garbei, jis drauge su seselėmis kasdien giedojo litaniją ir Marijos giesmę.

Brangūs Broliai ir Seserys Kristuje, šiandien kviečiu Jus visus prisidėti prie danguje surengtos šventės ir dėkoti Viešpačiui už mūsų Gerąjį vyskupą Juozą. Dėkoti už visa, ką jis gero padarė kiekvienam mūsų ir visai Bažnyčiai bei Tėvynei, dėkoti už jo gražų kunigiško gyvenimo pavyzdį. Prašykime jo pagalbos, kad išmelstume Bažnyčiai daugiau šventų kunigų, per kuriuos Viešpats apreikštų meilę ir gailestingumą savo pavargusiems ir apsilpusiems vaikams.

Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas