Brangus Lietuvos Jaunime,
Nuoširdžiai sveikinu Jus, atvykusius iš visų šalies kampelių į susitikimą, kuriam aktyviai ruošėtės. Jaunimo dienų vėliava – Kryžius, keliavęs per parapijas, kvietė jus keltis ir eiti paskui Tą, kuris jums sako: Sek paskui mane (Lk 9, 59). Drąsiai galiu sakyti, kad šio susitikimo šeimininkas ir organizatorius yra Jėzus, kuris sukvietė jus savo meile ir ištikimybe, paliudyta Kryžiaus pergale.
Ar mes pažįstame Jėzų? Apie Jį kalbama daug daugiau ir ilgiau, negu apie bet kokią žvaigždę. Ar Jis yra roko operos „Superstar“ veikėjas? Ar Jis „Da Vinčio kodo“ autoriaus herojus? Gal Jis maištininkas ir revoliucionierius? Brukte brukami žmogiškos vaizduotės pagimdyti personažai vardu „Jėzus“ rodo, kad visuomenė nėra abejinga Jėzui Kristui. Tačiau mūsų kultūra, užuot Jo ieškojusi ir juo sekusi, nori susikurti „Jėzų“ pagal savo skonį ir poreikius. Taip atrodo saugiau ir paprasčiau – ką žmogus susikuria, tą jis gali ir valdyti.
O kas iš tikrųjų yra Jėzus Kristus? Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane (Jn 14,6), – apie save sako Jėzus. Jaunimas ieško savo ypatingo kelio. Kiekvienam iš jūsų svarbu suvokti: kam esu sukurtas? Ką turiu daryti? Ką rinktis? Ar kas nors gali atsakyti į šiuos gyvybiškai svarbius mano gyvenimo klausimus?
Jėzus eina susitikti su kiekvienu iš Jūsų, nes Jis vienintelis žino atsakymus ir trokšta jais pasidalyti. Prisiminkite Evangelijos jaunuolį, kuris sutikęs Jėzų paklausė: Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą? (Mk 10, 17)? Jėzus nuo jo nenusisuko, nepasiuntė jo studijuoti ar pas mokslo žinovus, nepasakė: pats susirask atsakymą, – visų pirma Jėzus meiliai pažvelgė į jį (Mk 10, 21). Šis Viešpaties žvilgsnis yra visos krikščionybės esmė ir centras. Jėzus kiekvieną mūsų myli. Jis trokšta mums gero, Jis nori, kad visi būtume laimingi. Jėzus Kristus yra tas, kuris myli tave, kai tau sekasi ir kai nesiseka; kai esi turtingas ir kai esi vargšas; kai Jį myli, esi Jam ištikimas, ir net tuomet, kai nuo Jo nusigręži.
Kristaus meilės neapriboja net mūsų nuodėmės. Tačiau nuodėmė uždaro mūsų pačių širdis ir neleidžia priimti Dievo gerumo. Besąlyginė meilė, mums iki galo parodyta ant kryžiaus, atskleidžia mūsų begalinę vertę ir tai, kad esame sukurti dideliems dalykams. Mylimas žmogus yra pajėgus pranokti savo ribotas galimybes, nes meilė, kuri kyla iš jos Šaltinio Dievo, visada yra beribė. Kristaus meilė yra visos žmonijos egzistencijos atrama ir krikščioniško gyvenimo versmė. Meilės kelias, kuriuo eiti kviečia Kristus, yra tikras, teisingas kelias, kuris niekada nenuvilia ir nepaklaidina.
Meilės kelias atveria vartus tiesai, tačiau esame gundomi nusukti žvilgsnį nuo akinančio jos švytėjimo. Daugybė netikrų pranašų šiandien bando įpiršti jiems naudingą „tiesą“. Dažnas pasimeta šiame pseudovertybių turguje, kuriame siūloma „tiesa“ pagal kiekvieno asmeniškų norų mastelį. Ar ne apie tokią „tiesą“ ironiškai klausė Kristaus Pilotas: O kas yra tiesa? (Jn 18, 38). Jam tiesa buvo jo aukšta vieta visuomenėje, patogus ir turtingas gyvenimas.
Visai kitoks Kristaus gyvenimas. Šios dienos evangelijoje žmogui, kuris entuziazmo pagautas sušunka: Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!, – Jėzus atsakė: Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o žmogaus sūnus neturi kur galvos priglausti (Lk 9, 57–58). Jėzui tikra tiesa yra kur kas didesnis dalykas už patogų, ramų, bet nuobodų gyvenimą. Tiesa negali būti kieno nors nuosavybė, ji visuomet mus pranoksta. Tiesa verčia perlipti siaurus interesus ir atiduoti savo gyvenimą Dievo karalystei. Karalystei, kurioje kiekvienas yra brangus, vertingas ir mylimas, nes kiekvienas – Dievo vaikas, sukurtas pagal Jo atvaizdą ir pakviestas dalytis dieviškuoju gyvenimu. Tiesa gimsta per santykį su Dievu ir kitais žmonėmis.
Kodėl tuomet pasaulyje taip stinga tiesos ir meilės? Kodėl tiek daug nelaimingų ir pasimetusių žmonių? Minėtas Evangelijos jaunuolis, staiga apsisprendęs sekti Jėzų, lygiai greitai atsisakė savo pasiryžimo, vos tik Viešpats paprašė palikti savo santaupas ir turtą, leidžiantis į tikėjimo kelionę. Juk keliauti susikrovus ant pečių turtus yra labai nepatogu…
Argi nepanaši daugelio šių dienų jaunuolių elgsena? Žmonės bijo gyvenimo iššūkių, bijo nesaugumo, bijo prarasti darbą, sveikatą, šeimą. Mes nuolat susirūpinę, štai kodėl užuot gyvenę, tik egzistuojame. Esame nusiteikę visuomet visko baugintis, nuolat laukti, kad atsitiks blogiausia, visą laiką drebėti. Jei nėra aiškaus pavojaus, baimė jį išranda; jei pavojus realus, nerimas jį dar padidina. Jėzus mus bara dėl tokio nerimo, sakydamas: nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo (Mk 6,24). Tai reiškia – susikaupkite ir padarykite šios dienos sprendimus bei darbus. Baimė pavagia gyvenimo džiaugsmą, drąsias svajones ir galimybes, todėl išsivaduokite nuo jos.
Jūsų jaunystė yra didžiųjų Dievo dovanų pažinimo metas. Dovanų, kuriomis Dievas jus apipylė iš savo gerumo ir meilės, kurias suteikė, idant kartu su juo kurtumėte pasaulio gėrį. Šių laikų palaimintasis Jurgis Frasati, kuris mirė sulaukęs vos dvidešimt ketverių, pasakė: Noriu gyventi, o ne gyvalioti. Kristus kviečia jus, brangus jaunime, tikram gyvenimui. Nesvarbu, kiek metų Jums skyrė Viešpats keliauti šios žemės keliais, nesvarbu, kokią profesiją pasirinksite ar kokį pašaukimą priimsite. Visi šie keliai veda į amžinybę. Svarbu tik viena – kad jūsų gyvenime nepristigtų Kristaus artumo, kad nepaliktumėte Jo užribyje.
Nebijok! Kelkis ir eik! Tai jaunimo dienų šūkis, o drauge – Kristaus raginimas. Tai yra jo meilės žodžiai, kuriuos Jis mums sako nuo kryžiaus. Nebijok, juk matai kokia didelė mano meilė tau. Aš padariau viską, kad tu būtum laimingas, kad tu turėtum gyvenimą, aš esu ne tik tavo kelias, bet ir to kelio palydovas, idant tu turėtum gyvenimą, kad apsčiai jo turėtum, idant tavo gyvenimas skleistųsi tiesoje, kuri tau neleis paklysti, kuri veda tave į tikslą.
Ar išdrįsite atsakyti Kristui į šį Jo kvietimą? Ar išdrįsite pasirinkti Kristų savo gyvenimo bendrakeleiviu? Ar išdrįsite priimti Jo pašaukimą? Nebijokite įsipareigoti ir atiduoti save iki galo. Jaunuolis, kuris nedrįsta dovanoti savęs kilniam tikslui, kuris bijo atsiduoti savo pašaukimui, užsidaro į baisų kalėjimą, kuriame maitinasi sūnui palaidūnui tekusiu kiaulių jovalu nedrįsdamas ateiti prie Viešpaties puotos stalo. Šv. apaštalas Paulius šios dienos laiške galatams sako: Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą! (Gal 5, 1.13).
Kelkis, eik susitikti su Kristumi, kuris tavęs ieško. Priimk Jo dovanojamą malonę, kurios dėka tikėjimas yra ne dogmų ir įstatymų rinkinys, bet Bažnyčios lobyną pripildanti gyva Dievo Dvasia. Ji jauna, energinga, drąsi, užkrečianti troškimu pasirinkti Kristų ir Jo dovanojamą gyvenimą. Šis gyvenimas yra neatsiejamas nuo Bažnyčios, Petro laivo, kuris atlaikė tūkstantmečių išbandymus ir toliau sklendžia pasaulio vandenyse į Amžinybės laimės uostą. Prancūzų poetas Peguy rašo: Laivui plaukiant, jo sukeltos bangos sklinda į visus šonus, o jam praplaukus, dingsta. Tačiau visą laiką bangos prasideda nuo laivo smaigalio. Nors šiandien Bažnyčia – puolama bei nemylima, tačiau ji yra tas laivas, kurį vairuoja Šventoji Dvasia. Šiuo laivu Kristus kviečia drauge su juo plaukti į gyvenimo kelionę.
Nebijokite Bažnyčios narių netobulumo, lai jis neužgožia Visuotinės Bažnyčios šventumo ir Jos motiniškos globos bei meilės, kurią užtikrina Bažnyčios Vadovas ir Galva Kristus. Kaip sako Šv. Tėvas Benediktas XVI: Sekti paskui Kristų reiškia jaustis gyva jo kūno, kuris yra Bažnyčia, dalimi. Bažnyčia yra mūsų šeima, kurioje meilė Viešpačiui ir broliams, pirmiausia dalyvaujant Eucharistijoje, leidžia patirti džiaugsmą, jau dabar iš anksto paragauti būsimojo gyvenimo, kuris visas bus nušviestas meilės. […] Tat jautimasis Bažnyčia yra visiems skirtas pašaukimas į šventumą, tai kasdienės pastangos statydinti bendrystę bei santarvę, įveikiant bet kokį pasipriešinimą bei nugalinti visokį nesupratingumą. Bažnyčioje rengiame save meilei mokydamiesi neatlyginamai priimti artimą, dėmesingai rūpintis išgyvenančiais sunkumus, vargšais, mažiausiaisiais. Pamatinis motyvas vienijantis tikinčiuosius Kristuje yra ne sėkmė, bet gėris, gėris, kuris juo autentiškesnis, juo bendriau juo dalijamasi.
Noriu Jus padrąsinti – mylėkite Kristų ir Jo Bažnyčią, prisidėkite, kad ji taptų gyvesnė, jaunesnė, dinamiškesnė. Nebijokite įsipareigoti ir atsiduoti Dievo karalystės plėtimui žemėje. Nepamirškite tos nuostabios bendrystės dvasios, kurią išgyvenate šiomis dienomis, ir sugrįžę į savo namus, parapijas, ieškokite būdų gyventi tikėjimu, nepalikite Kristaus vieno. Belskitės į klebonijų, vienuolynų, įvairių katalikiškų organizacijų ir judėjimų duris, kad jie padėtų jums gyventi Kristaus Kūno bendrystės dvasingumu, kurį kaip savo testamentą paliko amžinos atminties popiežius Jonas Paulius II: Paradyti Bažnyčią bendrystės namais ir mokykla – tai didelis iššūkis, kylantis mums prasidedančiame tūkstantmetyje, jei norime būti ištikimi Dievo planui ir atsiliepti į giliausius pasaulio lūkesčius. (Novo Millennio ineunte, 43).
Kelkis, brangus jaunime, ir drąsiai eik su Kristumi, kuris yra tavo kelias, tiesa ir gyvenimas.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas