Brangūs broliai ir seserys,
Šiandien atėjome padėkoti Dievui už savo Tėvynės laisvę. 1918 metų vasario šešioliktoji ir 1990 metų kovo vienuoliktoji – dvi svarbios kiekvienam Lietuvos piliečiui datos, kurios ženklina Valstybės Nepriklausomybę, esminę žmogaus teisę gyventi laisvėje.
Turėti laisvę ir būti laisvu yra dvi tikrovės. Pirmoji prarandama, kai svetimieji užgrobia žemes, pavergia tautą ir paisydami tik savų interesų naikina kitos valstybės istoriją, kultūrą, tikėjimą. Antrosios tikrovės – būti laisvu – netenkama, kai asmuo palūžta nuo sunkumų arba, genamas nenumaldomo troškimo įsikibti į šį laikinąjį gyvenimą, patenka į vidinę nelaisvę.
Lietuvos žmonės ilgą laiką kentė svetimųjų pavergėjų primestą prievartą. Dar neužgijo žaizdos tremtinių, politinių kalinių ir jų šeimų širdyse. Dar liko neapgedėti svetimoje žemėje palikti mūsų tautos vaikų kaulai. Tačiau šiandien daugiau drąsos ir atvirumo reikia norint sąžiningai kalbėti apie tuos, kurie liko gyvi, kurie jau dvi dešimtis metų gyvena laisvoje Tėvynėje ir kuria jos ateitį. Kodėl tiek daug sunkumų mūsų laisvės kelyje? Ar iš tikrųjų esame laisvi? Ar laisvai apsisprendžiame? Ar mokame ir sugebame rinktis tai, kas yra gera ne tik man, bet ir visai tautai, visai valstybei?
Garsi mūsų dienų psichologė Danutė Gailienė savo naujoje knygoje „Ką jie mums padarė“, rašo: Sistemos nenormalumas pasireiškė tuo, kad režimas pamynė pagrindinę žmogaus laisvę, atsakomybę, laisvo apsisprendimo teisę, uždraudė savarankiškai įsijungti į bendruomenės gyvenimą ir ginti jos interesus. Jis reikalavo tik paklusti, pritarti vienai ideologijai ir laikytis vienodų elgsenos standartų. Įsigalėjo įtarumas, cenzūra, autocenzūra ir neišvengiamas to palydovas – moralinis dvilypumas. Norėdami prisitaikyti prie nenormalaus gyvenimo, žmonės ėjo į didesnius ar mažesnius kompromisus su savo sąžine dėl išpažįstamų tikrųjų vertybių.
Tai nėra praeitis. Tai – mūsų dienų tikrovė, nes penkis dešimtmečius trukusio totalitarinio režimo palikimas nepranyksta per vieną dieną, kuomet paskelbiama tautos laisvė. Galima ir reikia istoriškai bei teisiškai įvertinti skaudžią praeitį, galima ir reikia įvardinti skriaudas bei skriaudikus, tačiau tuo dar nepasiekiame vidinės laisvės. Tenka ilgai ir sunkiai mokytis gyventi šia laisve. Noriu dar kartą priminti, kad kalbu ne apie laisvę daryti tai, ko aš noriu, kas man šią akimirką patinka, bet tikrąją laisvę, kuri geba rinktis atsakingai, žvelgti, kas yra gera visiems. Kaip išmokti būti laisviems, vidujai laisviems? Išorinės nelaisvės metais daugeliui žmonių išlikti oriais, nepalūžti padėjo tikėjimas ir malda. Jie meldė Dievą pagalbos ir Jo padedami tikėjo savo ateitimi, tikėjo laisve.
Šiandien vadinamasis „priešas“ tapo neaiškus. Mes negalime visų skriaudų priskirti praeities pavergėjams ar dėl visų dabarties nesėkmių kaltinti valdžią. Kad ir ką jie su mumis padarė, tuščias reikalas laukti „gelbėtojo“, kuris pakeis šiandienę situaciją. Turime patys ieškoti išeities, gydyti okupacijos žaizdas bei drąsiai sutikti šių dienų iššūkius. Šiame vidinės laisvės stiprinimo kelyje mums gali padėti tik Dievas. Jis neapleido mūsų brolių tremtyje, Jis nepaliko mūsų vienų, bet, kaip sako psalmė, ateina į pagalbą kiekvienam, kas Jo šaukiasi: Jis juk beturtį gelbsti, kai jo šaukias, ir nuskriaustąjį, kuriam nepadeda niekas. Vargšais jis rūpinas ir bedaliais, – gelbės beturčių gyvastį. Atpirks jų gyvastį iš jungo ir smurto; jo akyse brangus bus jų kraujas (Ps 72, 12–14).
Viešpats nepalieka žmogaus bėdoje, gailestinga Tėvo širdis trokšta mums padėti. Tačiau mes patys turime žinoti, ko mums labiausiai stinga, kokie vargai mus slegia. Visa tai krikščionis išsako Dievui maldoje prašydamas pagalbos. Dievas pagelbės kiekvienam, kuris Juo pasitiki. Atminkime, ši Dievo pagalba dažniausiai mus pasiekia per kitus žmones.
Gailestingasis Dievo veidas apsireiškęs Jo Sūnuje Jėzuje Kristuje šiandien nori būti matomas ir atpažįstamas krikščionio veide. Be meilės ir gailestingumo pasaulį uždusins neapykanta, neviltis, įvairios priklausomybės, žmogžudystės.
Šios dienos pirmajame skaitinyje girdėjome istoriją, kokias dažnai galime rasti laikraščių puslapiuose: Kainas nužudo savo brolį Abelį, nes pavydi jam doro ir teisingo gyvenimo, kurį laimina Dievas. Dievo klausimas Kainui: O kur tavo brolis? (Pr 4, 9), – mums atskleidžia, kad tikroji laisvė yra bendruomeninė, broliška. Žmogaus varganumo ir Dievo gailestingumo susitikimas perkuria žmogaus širdį, išvaduoja ją ir suteikia Dievo vaiko laisvę. Tačiau ši laisvė suteikiama drauge su įpareigojimu: O kur tavo brolis? Eik ieškoti savo brolio, eik ieškoti to, kuris dar kankinasi nelaisvės gniaužtuose, padėk jam suprasti laisvės didybę ir gėrį, padėk jam išsivaduoti iš savosios vergijos.
Nėra tokių sužeidimų, krizių, nėra nuodėmių ir nusikaltimų, kurių neišgydytų gailestingoji Dievo ir žmogaus meilė, nes kiekvieno žmogaus, net didžiausio nusidėjėlio širdyje rusena Dievo atvaizdo kibirkštis, galinti ir vėl įsiliepsnoti. Tačiau žmonių tikėjimas nusilpo. Kai netikima Dievu, nepasitikima ir žmonėmis, kuriuos Dievas siunčia mums pagelbėti. Šių dienų individualizmas dažnai yra baisesnis už vielomis apipintus lagerius, nes jame save vieną įkalina pats žmogus. Esame sukurti padėti, dalytis, išsikalbėti ir išklausyti vieni kitus, kad žmonių tarpusavio santykių dėka kurtųsi meilės, taikos ir teisingumo bendruomenė.
Viešpats paliko žemėje Bažnyčią, kad jos vaikai mylėdami vienas kitą ir vienas kitam padėdami gyventų laisvą ir orų Dievo vaikų gyvenimą. Meilė yra Bažnyčios tarnyba, skirta nepaliaujamai kovai su žmonių kančiomis bei nepritekliais, įskaitant kūno, – sako Šventasis Tėvas Benediktas XVI enciklikoje Dievas yra meilė.
Po karo žmonės buvo viską praradę: namus, turtą, šeimos narius. Tačiau vienijami bendrų skaudžių netekčių jie glaudėsi vienas prie kito, guodė vienas kitą, padėjo vienas kitam. Jie visomis jėgomis stengėsi atkurti suniokotą gyvenimą. Jie dirbo veltui, petys į petį, troško atgauti tai, ką karo negandos sugriovė. Šiandien mums panašiai, dedant bendras pastangas būtina atkurti žmogaus dvasios pusiausvyrą, jo tapatumą ir orumą. Atkurti mūsų žmogiškąją, tautinę ir religinę tapatybę, išsivaduoti iš primestų stereotipų, neautentiškų laikinų troškimų.
Niekas kitas už mus to negali padaryti. Tik mes patys, tik pati visuomenė turi pagyti iš meilės stygiaus, išsivaduoti nuo primesto nepasitikėjimo ir nevilties, abejingumo ir apmaudo vergovės, pasirinkti laisvų ir mylinčių žmonių tikrovę. Tik vidujai laisvi žmonės gali gyventi tikrai laisvą gyvenimą. Tai šių dienų uždavinys ir pareiga, kiekvieno iš mūsų uždavinys ir pareiga. Pasak poeto Jurgio Baltrušaičio:
Dievo pasaulis dar nesukurtas,
Dievo šventovė dar nepastatyta,
tik išdalintas pilkas akmuo,
tik galia duota rankoms.
Nebijokime visi drauge imtis švento valstybės atkūrimo darbo ir pradėkime nuo savo vidinės laisvės atkūrimo. Nelaukime vienadienių „mesijų“, bet patys, Dievo padedami, kurkime gėrį, grožį, neškime taiką ir ramybę. Valstybės Nepriklausomybės minėjimas tepadeda mums atsigręžti į pamatines vertybes, jas atpažinti ir apsispręsti jomis gyventi. Vertybės, oraus žmogiškumo pagrindai įdiegti į kiekvieno širdį, tačiau tik laisvas pasirinkimas padeda tai įgyvendinti, paversti mūsų tikrove. Tegu Lietuvos vardas, kurį jau 1000 metų pažįsta pasaulis, ir toliau būna minimas su pagarba. Prašykime Dievo palaimos savo šaliai, kad joje būtų gera gyventi namiškiams ir miela atvykti svečiams.
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
Vilniaus arkivyskupas metropolitas