Brangūs broliai ir seserys!
Šiąnakt dangus ir žemė džiaugiasi sveikindami Viešpatį, kuris pasilenkė prie žmogaus vargo, atėjo pas mus, idant išvaduotų iš nuodėmės vergijos ir apdovanotų amžinuoju gyvenimu. Šios dienos Evangelija mums paskelbė džiugią naujieną: Štai Mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: Dievas su mumis (Mt 1, 23).
Kas yra ši dangaus Dovana, dėl kurios aukštybėse pragydo angelai, kuri privertė sudrebėti pragarą ir įžiebė vilties žiburį žmogui? Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. (Jn 3, 16). Dievas dovanoja mums save, kad mes amžinai būtume laimingi su Juo.
Ar ši Geroji Žinia dar gali būti išgirsta krizių, žiaurumo, neapykantos ir nevilties prislėgtame pasaulyje? Ar šią Dievo Dovaną yra pasiruošę priimti šeimos, kurias Dievas pašaukė gyventi meilėje ir mokyti savo vaikus mylėti? Ar esame atviri šiai brangiai Naujienai mes visi, kartais tarsi maži vaikeliai tebesidairantys į išsipūtusius Kalėdų senių maišus ir tebesitikintys iš jų iškratyti laimingą loterijos bilietą, suaugusių žaislą ar garbės bei valdžios receptų knygelę? Ar jums neatrodo, kad žmonės nori žaisti Kalėdas, bet nesugeba jų išgyventi?
Atsibuskime iš apsimetinėjimų sapno, kuris pridengia mūsų tikrovę! Šventiniai fejerverkai neužgoš prievartaujamų ir kankinamų vaikų verksmo. Nuodėmės perkrikštijimas „patogios“ tiesos ar tolerancijos vardu neatneš ramybės ir taikos. Agresija ir kerštas, kaltųjų paieškos ir piktdžiuga, kad kiti prarado aukštus postus, neįtvirtins mūsų pasaulyje tiesos ir teisingumo.
Tiesa padarys jus laisvus (Jn 8, 32), – sako Viešpats Evangelijoje. Kol neišsilaisvinsime iš melo, kompromisų ir veidmainystės vergovės, tol mūsų Kalėdos bus tik žaislų ir šėlionių šventė, po kurios – vien slogi kasdienybė. Tol mes kaltinsime vieni kitus, patys neprisiimdami atsakomybės greta siekiamų teisių atlikti savo pareigas. Sunku? Todėl Dievas siunčia iš dangaus pagalbą, idant įveiktume baimės ir abejingumo gniaužtus, išdrįstume laikytis žmogaus orumo vertų gyvenimo gairių. Gyvenimo, kurio rūmas, užuot kilęs iš garbės titulų ar banko sąskaitų smėlio, tvirtai stovi ant tikėjimo, vilties ir meilės pagrindo. Gyvenimo, kuris veda į susitikimą su mūsų Išganytoju Jėzumi Kristumi, atėjusiu pas mus pasidalyti savuoju gyvenimu, įdiegti tikrąją meilės vertę. Vertę, kuri ne tik įprasmina mūsų žemiškąjį kelią, bet ir suteikia pilnatvę amžinybėje.
Ar esame pasiruošę sutikti dangaus Svečią? Ar išdrįsime Kalėdų žvaigždės vedini išeiti į kelionę, kuri prasideda nuo tikėjimo žingsnio. Tikėjimas – ne mūsų pastangų rezultatas, bet Dievo dovana, kuri diena iš dienos įgalina mus po abejonių sutemų pasitikti vilties šviesą. Tikėjimas mums atveria Dievo tėvystės slėpinį, kurį šių dienų pasaulis taip įnirtingai nori sunaikinti. Tikėti Tėvu – tai juo besąlygiškai pasitikėti. Iš čia kyla mūsų saugumas, mūsų ramybė. Mylintis Tėvas dovanoja mums savo Sūnų, idant kelionė būtų saugi, idant turėtume bendrakeleivį, kuris nepalieka vienų tarp sunkumų ir vargų, bet nuolat guodžia bei stiprina.
Noriu jums suteikti vilties sklidiną ateitį (Jer 29, 11), – sako Viešpats pranašo Jeremijo lūpomis. Gyventi viltimi nereiškia būti pasyviems ir pavaldiems aklam likimui. Skepticizmas ir drąsos praradimas gali žmogų tiesiog sunaikinti. Viltis nieko bendra neturi ir su naiviu optimizmu, kuriuo dažnai dangstome savo baimes, esą viskas bus gerai. Gyventi viltimi – tai iš esmės priimti įsikūnijusio Dievo Sūnaus įsteigtą tikrovę, būti tikriems, kad Viešpats myli kiekvieną žmogų, trokšta mums laimės ir budi globodamas kiekvieną mūsų žingsnį. Viltis neapgauna, – sako šv. ap. Paulius, – nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šv. Dvasios, kuri mums duota! (Rom 5, 5). Viltis aprėpia dvi tikrovės pakopas: tuomet, kai aš padarau visa, ką pats galiu ir daugiau neįstengiu, tikėjimu atsiremiu į Dievą, kuriam nėra negalimų dalykų (plg. Lk 1, 37). Gyva viltis suteikia drąsos, palaiko mus gyvenimo kovose ir išbandymuose. Ji šalina baimę, nusivylimą, kuris kyla neišsipildžius mūsų trumpalaikiams norams, ir suteikia jėgų eiti ten, kur vien savo jėgomis neįstengtume nukeliauti, nes mes esame išgelbėti viltimi (Rom 8, 24).
Viltis yra šviesos proskyna, be kurios sunyksta noras gyventi. Vilties šaltinis yra Dievuje, Jo pažaduose, skirtuose kiekvienam iš mūsų, nes Dievo žodis yra tikras ir neatšaukiamas. Vilties Dievas kiekvienam sako: Pasitikėk manimi, tavo mažyčio tikėjimo užtenka, kad mes amžinai būtume drauge. Pasitikėjimas yra vienas kukliausių ir paprasčiausių dalykų, tačiau jame glūdi mūsų gyvenimo esmė. Pasitikėdami Dievu mes įgauname vilties ir suprantame, kad svarbiausia gyvenime yra meilė.
Pasak Šv. Tėvo Benedikto XVI: meilė yra ne priklausomybė, bet dovana, kuri mums teikia gyvybę. Dievo Žodis byloja, kad Dievas yra Meilė (1 Jn 4, 16). Priimdami Dievo meilę, mes įgyjame galimybę ja gyventi, ją skleisti, teikti laimę artimiesiems ir likti bendrystėje su tais, kurie jau išėję iš šio pasaulio laukia mūsų amžinybėje. Tik vienas Dievas tegali mylėti amžinai. Tik Jo meilė ir gailestingumas neturi ribų. Todėl kiekvienam iš mūsų didžiai reikia Dievo meilės dovanos, meilės Šaltinio, idant galėtume pasakyti: Gailestingumo Dieve, net jei turėtume tokį tikėjimą, kuris perkelia kalnus, kas mes būtume be Tavo meilės? Tik Tavo meilė suteikia mums jėgų mylėti iki galo (plg. 1 Kor 13).
Būtent šią meilę Maloningasis Dievas atsiunčia į žemę su savo Sūnumi Jėzumi Kristumi. Kalėdų Geroji Žinia mums sako: negalime pabėgti nuo Dievo meilės, – ji ateina pas mus, pasiekia mus, kad ir kur bebūtume. Net mūsų nuodėmės, egoizmas, užsidarymas, nevilties pagundos negali atskirti mūsų nuo Dievo meilės, nes ją apreikšti mums atėjo Jėzus Kristus, Dievo Kūdikis, tapęs mažu vaiku, idant mes lengviau galėtume Jį priimti, pamilti ir patikėti pasaulį perkeičiančia Dievo meilės galia.
Dievo gimimo šventė kviečia priimti ir išgyventi šią Gerąją Naujieną, kuri nepaisant viso to, ką regime aplinkui ir ką giliai slepiame savo širdyje, mus apkabina Gerojo Tėvo meile. Dievas prisiartino prie mūsų tokių, kokie esame. Jis nesibodi nei vieno mūsų, bet besąlygiškai mylėdamas laukia, kad priimtume Jo meilės dovaną.
Kalėdų varpai kviečia mus išeiti pasitikti dieviškojo Kūdikio – dangaus Tėvo Dovanos Jo mylimiems žmonėms. Betliejaus žvaigždė nušviečia tikėjimo, vilties ir meilės kelią, kuris veda mus prie ėdžiose gulinčio Viešpaties. Dievo Motina drąsina mus pasilenkti prie mažo didžiojo Dievo. Nusimeskime išdidumo ir skepticizmo kaukes, nusiaukime nerimą, baimę ir it vaikai – basomis, su nuostaba bei džiugesiu – suklupę prie Dievo lopšio išpažinkime: JĖZUS KRISTUS YRA VIEŠPATS! (Fil 2, 11). Jis yra mūsų Dievas, Emanuelis, kuris Tėvo meilės galia kuria naują gyvenimą – meilės, taikos ir ramybės karalystę.
Sveikindamas jus ir jūsų artimuosius su šventomis Kalėdomis, kviečiu drąsiai ir su džiaugsmu priimti dieviškąjį Svečią, pakviesti Jį į savo namus, į savo kasdienybę, idant ji taptų Dievo meilės karalyste.
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
Vilniaus arkivyskupas metropolitas