Naujuosius 2005 m. sutinkant Vilniaus arkikatedroje

Šios dienos antrasis skaitinys prasideda šv. apaštalo Pauliaus žodžiais: Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymų valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę (Gal 4, 4). Šiuose žodžiuose – Gerosios Naujienos esmė. Gyvename laiko pilnatvės dėsniu, kuris šiandien mums skelbia naują žingsnį, Naujųjų Metų pradžią. Metų, kuriuos skaičiuojame nuo Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus, per Mergelę Mariją atėjusio mūsų iš nuodėmių išvaduoti. Nuo to momento mus nuolat lydi Dievo Motina Marija ir Jėzus Kristus, Dievo Žodis, panoręs pasilikti tarp mūsų Eucharistijos slėpinyje.

Šiuos Naujuosius Metus Šventojo Tėvo valia mums nušviečia ypatingas Eucharistijos minėjimas. Pirmąją Naujųjų metų dieną visa Bažnyčia mini Dievo Gimdytoją, tačiau, pasak Šventojo Tėvo, „Jei Bažnyčia ir Eucharistija yra neatsiejamai suvienyta, tas pats pasakytina ir apie Mariją“ (Ecclesia de Eucharistia, 57). Todėl išties puiku, kad Naujųjų Metų dieną mes savo gyvenimo kelionę pradedame drauge su Dievo Motina, kuri yra geriausia Mokytoja ir Globėja.

Ji buvo pirmasis pasaulio Tabernakulis, nešiojęs savyje Dievo Sūnų, ji augino ir mokė Jėzų, stovėjo po Jo kryžiumi, ji meldėsi drauge su apaštalais Bažnyčios gimimo aušroje, ji geriausiai pažįsta savo Sūnų ir, būdama Gailestingumo Motina, džiaugiasi galėdama mus užtarti ir mums padėti. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II enciklikoje Ecclesia de Eucharistia rašo: „Kontempliuoti Kristaus veidą ir kontempliuoti kartu su Marija – štai ‘programa’, kurią nurodžiau auštant trečiajam tūkstantmečiui“.

Mūsų gyvenimas neatsiejamas nuo Atpirkėjo Jėzaus Kristaus. Dievo buvome pakviesti į šį gyvenimą, Jo krauju atpirkti ir išvaduoti iš nuodėmės, esame kviečiami savo laimę atrasti glaudžioje vienybėje su Juo. Šių dienų pasaulis skausmingai blaškosi tarp troškimo pažinti Dievą, būti Jo mylimiems ir vergavimo savo norams bei nuodėmingiems įgeidžiams. Suteikdamas žmogui laisvę, Dievas parodė didelį pasitikėjimą ir meilę, į kurią esame kviečiami su meile ir atsakomybe atsiliepti. Tik mylintis žmogus pajėgus gyventi glaudžioje vienybėje su tuo, kurį myli. Todėl Šventasis Tėvas ir kviečia mus kontempliuoti, tai yra, įsižiūrėti, įsimąstyti, pažinti Jėzaus Veidą.

Minėtoje enciklikoje Popiežius rašo: „Argi susižavėjęs Marijos žvilgsnis, įsmeigtas į ką tik gimusį Kristų, kurį ji laiko savo rankose, nėra neprilygstamos meilės pavyzdys, turintis įkvėpti kiekvieną mūsų, priimantį eucharistinę Komuniją?“ (55). Marija savo kūno akimis matė Kristų. Mes Jo nematome, todėl Marija kviečia mus į Kristų žvelgti tikėjimo akimis. Po Kristaus mirties tris dienas viso pasaulio tikėjimas buvo vienos Marijos širdyje. Ji vienintelė nepaliovė žvelgusi į Kristaus veidą tikėjimo žvilgsniu ir tikėjusi Jo pergale, Jo Prisikėlimu.

Dažnai mūsų gyvenime pasitaiko sunkių akimirkų, kai žmogaus protas nepajėgus spręsti iškilusių problemų, kai negalime išvengti skausmo, nerimo ir kančios. Matome daug pykčio, pavydo, kovos, kuri ardo žmonių santykius, kursto karus ir nesantaiką. Visuotinio blogio akivaizdoje pasijuntame bejėgiai ir pasimetę. Bet ir tuomet nesame vieni. Pažvelkime į Mariją, kuri ant savo kelių laiko žmonių nukankintą Sūnų. Prieš mirtį Jėzus paprašė jos būti Motina ne vien apaštalų, draugų, geradarių, bet ir tų, kurie nukankino jos Sūnų. Atrodo, kad tai neįmanoma, neįgyvendinama. Tačiau Dievo gailestingumas labiausiai atviras tiems, kuriems jo reikia. Tikroji meilė nekelia klausimo: „už ką turiu tave mylėti“. Marija tai supranta ir tampa Gailestingumo Motina, kuri trokšta padėti visiems žemės vaikams. Padėti pasikeisti, sugrįžti pas Jos Sūnų.

Ši mintis mums padeda suvokti Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II laišką, kurį jis parašė sausio pirmajai, kai drauge su Dievo Gimdytojos iškilme minime ir Taikos dieną. Šis laiškas pavadintas apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams žodžiais: Nesiduok pikto nugalimas, bet pikta nugalėk gerumu. Šventasis Tėvas primena, kad neįmanoma blogio nugalėti blogiu. Jeigu blogiu kovosime prieš blogį, tai ne blogį nugalėsime, o blogis mus įveiks. Tik atsisakius blogio įmanu ištrūkti iš šio užburto rato.

Žmogus pajėgus atsispirti blogiui. Tai mums liudija Marija, kuri, sekdama Kristumi, mylėjo priešus ir troško jiems gero. Šventasis Tėvas sako, kad blogis yra melas, nes jis paneigia tiesą apie žmogų, apie jo pašaukimą. Šiemet, švenčiant Eucharistinius metus, – toliau sako Popiežius, – minime Kristaus Kryžiaus Auką ir Prisikėlimą. Kristus savo Auka mus išgelbėjo iš vergavimo nuodėmei ir padarė mus pajėgius Jo pavyzdžiu atsakyti į blogį gėriu. Jis mums davė naują gyvenimą, kurio dėka mes, žmonės, nepaisant tautybių, kalbų ir kultūrų skirtumų, visi esame broliai ir visi esame pašaukti kurti teisingą, laisvą ir taikingą pasaulį.

Istorija ne kartą mums parodė, kad kerštas, pyktis gimdo naujus karus ir nesantaiką. Marijos nepaliaujama pagalba ir užtarimas ne vienam padėjo sugrįžti iš nuodėmės vergijos ir visiškai pakeisti savo gyvenimą. Meilė, pasitikėjimas ir pasiaukojimas gimdo stebuklus, sutrupina širdies ledus ir padeda į meilę atsiliepti meile.

Jėzus, pasilikdamas tarp mūsų Eucharistijoje, byloja mums didžiausią meilę, pasitikėjimą ir gailestingumą. Marija, tapusi mūsų Motina, yra pasirengusi padėti pažinti ir priimti Dievo meilę, Jo gailestingumą. Tebus šie metai pažymėti mūsų susitikimo su Dievu ir Jo Motina, teužsidega mūsų širdys nuo Dievo Žodžio ir Jo artumo šventojoje Komunijoje. Pastiprinti ir pasotinti Švenčiausiuoju Jo Kūnu ir Krauju būkime „žemės druska“ bei „pasaulio šviesa“ mūsų broliams ir seserims Kristuje.

Melskime Mariją, Eucharistinio Jėzaus Motiną, kad išmokytų mus kiekvieną gyvenimo akimirką, kiekviename įvykyje atpažinti įsikūnijusią Dievo Dvasią. Prašykime Švenčiausiąją Mergelę, kad Jos pavyzdžiu leistume šiandien Dievo Žodžiui įsikūnyti mūsų gyvenime, kad būtent šiuo metu galėtume atverti kelią Dievo Sūnui į mūsų laikus, kad drauge su Juo savo gerumu, pasiaukojimu ir meile neštume taiką ir ramybę pasauliui.

Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas