Evangelijoje girdėjome tris kartus Jėzaus pakartotus žodžius apaštalui Petrui: Ganyk mano avis. Tokiu būdu jam buvo pavesta būti visos Dievo tautos geruoju Ganytoju.
Vykdydamas šią misiją šv. Petro įpėdinis, Katalikų Bažnyčios vyriausias Ganytojas prieš 30 metų aplankė Jėzaus aveles Lietuvos žemėje.
Popiežiaus Jono Pauliaus II apaštalinės kelionės pagrindinis tikslas buvo visų pirma susitikti su Lietuvos tikinčiųjų bendruomene, kuri ilgus metus buvo izoliuota nuo visuotinės Katalikų Bažnyčios. Jis troško ją paguosti, padrąsinti, kartu švęsti dieviškąją liturgiją, drauge pasimelsti mums brangiose šventovėse prie šv. Kazimiero karsto, Aušros Vartuose, Šiluvoje, Kryžių kalne. Šventasis Tėvas mus ragino įsiklausyti į Dievo Žodį ir liudyti Kristų.
Popiežius Jonas Paulius II pats patyrė karą, okupaciją, žiaurią sovietinę diktatūrą su kovingu ateizmu, kuris niekina asmens orumą, pažeidžia sąžinės ir religijos laisvę, žmogaus ir tautos teises. Jis gerai suprato Bažnyčios padėtį, kuri gyveno tarsi apkasuose persekiojama, suvaržyta, be jokios galimybės viešai skelbti Evangeliją.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Bažnyčiai atsivėrė galimybė liudyti Kristų, kuris mus išvadavo, kad būtume laisvi (Gal 5,2). LIUDYTI KRISTŲ! Toks ir buvo apaštalinės kelionės šūkis.
Bažnyčios laukė nauji iššūkiai laisvoje pasikeitusioje visuomenėje. Popiežius Lietuvos ganytojams aiškiai nurodė prioritetus, kuriais jie buvo raginami atnaujinti nuvargintą ir užsidariusią savyje vietinę Bažnyčią.
Visų pirma Šventasis Tėvas ragino parengti naujus darbininkus Viešpaties vynuogynui: kunigų ugdymas, katechetų parengimas, pasauliečių ugdymas ir įtraukimas į evangelizacijos darbą. Ypatingą dėmesį Popiežius ragino skirti šeimai, pagrindinei Bažnyčios ir visuomenės ląstelei. Jis skatino veiklia meile atsigręžti į mažutėlius, vargstančius, neįgaliuosius, visus kenčiančius.
Apsilankymo metu Jonas Paulius II prabilo į mus lietuvių kalba. Tai sujaudino ir palietė daugelio žmonių širdis. Jie džiaugsmingai atsiliepė į jo kvietimą atstatyti ne tik sugriautas ir išniekintas bažnyčias, bet ir gyvą tikinčiųjų bendruomenę, įsijungdami į naująją evangelizaciją.
Džiaugiuosi, kad tiek jaunų žmonių, pasauliečių, kunigų ir vienuolių su nuoširdžiu pasitikėjimu Dievu, išdrįso nauju būdu skelbti gerąją Kristaus Naujieną. Jie suprato, kad Bažnyčia turi tapti bendrystės namais ir mokykla bei skleisti Evangelijos šviesą visiems ir visose gyvenimo srityse.
Buvo pasėta gera sėkla, kuri ir dabar dar tebeauga ir neša gražių vaisių. Katechetų ištikimybė, jaunimo susibūrimai ir apaštalinė veikla, šeimų centrų rūpestis jaunomis šeimomis, šeimų judėjimai ir pagalba vieni kitiems, katalikiška žiniasklaida, katalikiškos ugdymo įstaigos, šeimų auginančių vaikus su negalia subūrimai ir visokeriopa pagalba, karitatyvinė veikla besirūpinanti ne tik mūsų vargstančiaisiais, bet ir pabėgėliais bei karo niokojamos kaimynės Ukrainos žmonėmis.
Noriu ypatingai akcentuoti jaunimo veiklą, nes jaunimas buvo be galo brangus Jono Pauliaus II širdžiai. Jis troško, kad jaunimas atrastų savo gyvenimo prasmę, kad būtų laimingas, ieškotų atsakymų į žmogaus egzistencinius klausimus Evangelijos šviesoje, nepasiduotų vartotojiškumui, statytų savo krašto ateitį ant tvirtų pamatų. Jaunimas juto Jono Pauliaus II meilę. Galime džiaugtis, kad ir šiandien taip gausiai renkasi į Jono Pauliaus II inicijuotas Pasaulio jaunimo dienas, ką matėme ir šiais metais Portugalijoje.
Negaliu nepaminėti ir Jono Pauliaus II ypatingos meilės ir rūpesčio šeima, ta Dievo norėta ir palaiminta vyro ir moters meilės sąjunga, gyvybės lopšiu. Popiežius labai sielojosi dėl šeimų, daug mąstė, rašė ir mokė apie šeimos grožį, kviesdamas visus saugoti ir branginti šeimą bei kiekvienoje šeimoje pražįstančią gyvybę. Šiluvoje jį sutiko būrelis šeimų. Šventasis Tėvas jas laimino ir meldėsi: Apsaugok šeimų židinių džiaugsmą.
Jonui Pauliui II žmogus yra visa savo tikrove – savo šeimoje taip pat įvairiose visuomenėse ir aplinkose, savo tautos ribose, kaip jis rašė enciklikoje Redemptor hominis, – pirmasis ir pagrindinis kelias, kuriuo privalo žengti Bažnyčia, vykdydama savo pašaukimą.
Vilniaus arkikatedroje susitikdamas su kunigais ir vienuoliais, jis jiems davė aiškią užduotį būti atleidimo ir susitaikinimo ženklais išlaisvintoje visuomenėje. Popiežius gerai suvokė, kad ilgametė priespauda giliai pažeidė žmogaus sąžinę ir elgesį, paliko daug psichologinių traumų. Negalima lengvai nubraukti praeities sunkumų ir pergyvenimų. Neužtenka išorėje prisitaikyti prie pasikeitusios visuomeninės santvarkos.
Popiežius ragino, kad nebūtų nei „nugalėtojų“ nei „pralaimėjusių“. Jis sakė, kad nugalėtojams dera atleisti, o pralaimėjusiems atsiversti, ir, jei tik galima, atsilyginti už padarytas skriaudas. Siekiant tokio susitaikymo būtina ugdyti ir įgyvendinti bendražmogiškas dorybes: pagarbą kiekvienam žmogui, jo orumui, sąžiningumą, atvirumą, teisingumą, atsakomybės jausmą.
Ar pavyks mūsų visuomenei žengti atleidimo ir susitaikymo keliu, nuplėšti kaukes, pralaužti susipriešinimo ir nepasitikėjimo sienas, pašalinti įtarumą, pagydyti nuoskaudas?
Skaudu matyti tiek daug nesusikalbėjimo, apkalbų, viešos paniekos bei patyčių ir net smurto, nusikaltimų prieš vaikus, kurie pasireiškia šeimose, mokyklose ir visuomenės gyvenime.
Manau, kad minėdami Jono Pauliaus II susitikimą su Lietuvos tikinčiaisiais, galime ir šiandien pasisemti jėgų naujai pažvelgti į mūsų Bažnyčią. Drąsiai šalinti ir užkardyti blogį, įsibrovusį į mūsų tarpą, ir įsiklausyti į Jono Pauliaus II raginimą atverti duris Kristui, mūsų Išganytojui, kurio gimimą netrukus minėsime.
Telieka linkėti, kad Bažnyčia Lietuvoje, t. y. visa tikinčiųjų bendrija, priimdama Jėzaus atneštą Evangelijos šviesą, bendradarbiautų su visais geros valios žmonėmis, įneštų savo indėlį į vieningos, taikios visuomenės kūrimą.
Minėdami Popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Lietuvoje, prisiminkime, kad mus aplankė šventasis. ir prašykime jo palaimos ir užtarimo mums, Tėvynei ir visam pasauliui.
+ Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
Vilniaus Katedra, 2023-12-09, šv. Mišios minint popiežiaus Jono Pauliaus II kelionės į Lietuvą 30-metį