Brangūs Marijampoliečiai, mieli Piligrimai,
Su džiugiu tikėjimu minime arkivyskupo Jurgio Matulaičio paskelbimu palaimintuoju šventę. Graži Marijampolės bazilika, priglaudusi Palaimintojo mūsų tautiečio palaikus, kviečia ir ragina mus visus melsti jo užtarimo įvairiuose rūpesčiuose ir varguose, kad patyrę dangaus dovanas, galėtume prašyti Šventojo Sosto paskelbti jį šventuoju.
Esu įsitikinęs, kad arkivyskupas Jurgis pasak popiežiaus Pijaus XI,– buvo šventas vyras, visiškai paaukojęs savo gyvenimą Kristui, Bažnyčiai ir žmonėms.
Savo dienoraštyje palaimintasis Jurgis rašė: Aukoju Tau Viešpatie Dieve, visus savo darbus, vargus, rūpesčius, visus nemalonumus, sunkenybes, kryžius. Duok, Dieve, kad dėl Tavęs ir Tavo Bažnyčios dar daugiau galėčiau dirbti, vargti ir kentėti. Toks buvo visas jo gyvenimas.
Šiais Gailestingumo metais, norėčiau priminti vieną būdingą palaimintojo Jurgio Matulaičio dvasinio gyvenimo bruožą,– Gailestingumą. Visas jo gyvenimas buvo paženklintas begaliniu atsidavimu ir pasitikėjimu Dievo gailestingumu. Viešpats, sukūrė žmogų ir troško, kad jis būtų laimingas bendrystėje su Dievu. Tačiau žmogus nebuvo ištikimas, jis nusigręžė nuo Dievo ir suardė jam siūlomos bendrystės dovaną. Tuomet Dieviškasis Gailestingumas siuntė Išganytoją, kad mus sugrąžintų pas Dievą. Gailestingumas yra malonė, kurią Dievas apsčiai lieja visur, kur įsigalėjo nuodėmė (plg. Rom 5, 20).
Kristau, Jėzau Išganytojau,– sakė arkivyskupas Matulaitis gavėnios pamoksle Vilniaus Katedroje,– tik Tavo nuopelnas, kančia, mirtis – mūsų nuodėmingųjų prieglobstis. Tavo kryžius – gailestingumo ir paguodos šaltinis.
Palaimintasis Jurgis mokėsi gailestingumo žvelgdamas į Jėzų Kristų, kuriame matė tobulą gailestingojo Dievo atvaizdą. Kristus buvo gailestingosios meilės įkūnijimas. Gyvendamas žemėje, Jėzus parodė jautrią širdį žmonių vargui, silpnumui, kančiai.
Žvelgdamas į Jėzų, palaimintasis Jurgis rašė: Gailestingas vargšams, kuriuos, atrodo, laikė savo šeimos nariais ir tapo viskuo į juos panašus […] nieko neniekino ir niekuo nesibjaurėjo, net ir raupsuotųjų; išgyveno mūsų vargus, rūpesčius ir skausmus, atidavė mums viską, ką tik turėjo, galiausiai paaukojo savo gyvybę, o po mirties pasiliko Švenčiausiame Sakramente, kad laimėtų mūsų širdis ir mūsų meilę.
Savo pamoksluose jis dažnai pabrėždavo Kristaus gailestingumą alkaniems, ligoniams, kenčiantiems, nusidėjėliams. Jis jų nesmerkė, bet su jais bendravo, kad padėtų jiems išsivaduoti iš jų nuodėmių ragindamas juos atsiversti. Palaimintasis arkivyskupas kalbėjo: Kristus, nors apsuptas nuodėmingų, dažnai klastingų žmonių, niekada jais nesišlykštėjo, visada aukojosi, nes buvo Dievas ir mylėjo savo Tėvą. Todėl blogį nugalėdavo gerumu ir už žmones atidavė savo gyvybę.
Įsimąstydamas į Kristaus pavyzdį, kuris ir mus kviečia būti gailestingais kaip Tėvas, palaimintasis Jurgis pasirinko savo vyskupišką šūkį: „vince malum in bono“,– apaštalo Pauliaus žodžius: blogį nugalėti gerumu.
Tai nebuvo tik gražūs žodžiai įrašyti į jo vyskupišką herbą, bet jo gyvenimo programa. Būdamas Vilniaus vyskupu turėjo daug progų šiuos žodžius panaudoti praktikoje. Palaimintasis patyrė daug skaudžių persekiojimų, šmeižtų ir apkalbų net iš pačių artimiausių jam žmonių. Savo kančią jis vienijo su Kristaus kryžiumi ir nepaliovė daręs gera visiems, ką Viešpats jam patikėjo, neatsižvelgdamas nei į jų padėtį, nei į tautybę. Jis rūpinosi vargšais ir klystančiais, piktais ir pasimetusiais,– visiems nešė Kristaus taikos ir ramybės ženklą,– Jo dieviškąjį gailestingumą.
Patyręs Dievo gailestingumą, pal. Jurgis ir pats juo tarsi apsivilko ir tapo Dievo gailestingumo įrankiu. Jurgis Matulaitis pažinojo našlaičio dalią, todėl buvo ypatingai jautrus vaikams. Jis įkūrė Trinapolyje vaikams prieglaudą, kur seselių padedamas ir pats mielai globodavo mažuosius. Vaikai, vargšai, apleistieji, patyrę įvairiausių sunkumų žmonės, atrado jo širdyje ypatingą vietą. Jis buvo jautrus kitų vargui ir kiek galėdamas jiems padėdavo.
Jam rūpėjo ne vien materialinio vargo slegiami žmonės, bet ir dvasios vargdieniai, ypatingai klystantys, nusidėjėliai. Jis nemesdavo į juos kaltinimo akmens, bet buvo švelnus Ganytojas, kuris savo gailestingumu stengėsi prakalbinti jų sielą ir atvesti pas Dievą.
O pats suraminimą ir paguodą rasdavo prie Gailestingojo Dievo širdies. Neviltis apimtų,– rašo jis,– kad taip didžiai nepasitikėčiau Tavo neapsakomu gailestingumu. Matau, Viešpatie, kaip Tavo gausios malonės tekėdamos, nelyginant srovė upelio, nuolat valo, nuplauna nuo mano sielos netobulybių dulkes ir nusižengimų purvus. Užtatai ačiū Tau, gailestingasai Dieve.
Gailestingumo arkivyskupas Jurgis Matulaitis mokėsi ir Gailestingumo Motinos mokykloje, kurios motiniškai globai pasivedė pats ir vedė prie jos jam patikėtus dvasios vaikus. Į Mariją jis kreipdavosi su sūniška meile ir atsidavimu:
Šventoji Nekaltai Pradėtoji Dievo Motina, kuri Aušros Vartuose švieti ir mus gini bei globoji! Pavedu Tau save ir savo aviją.
Gailestingumas, kilęs iš Dievo širdies, tarsi iš neišsenkančio šaltinio, išsiliejo Bažnyčioje daugybėje šventųjų, kurie tarsi sraunūs upeliai drėkina Motinos Bažnyčios dirvą, kad joje augtų ir klestėtų Viešpaties vynuogynas.
Šiandien mes esame dieviškojo gailestingumo srovės, per kurias Viešpats nori siųsti savo dangaus malones pasauliui. Melskime palaimintojo Jurgio užtarimo, kad sugebėtume atverti savo širdis dieviškojo gailestingumo Šaltiniui ir jo neuždarytume savyje, kad jis nepavirstų klampia pelke, bet dosniai atiduotume visiems šalia mūsų esantiems broliams ir seserims. Pasistiprinę Šventos Eucharistijos maistu ir palaimintojo Jurgio Matulaičio artumu, drąsiai neškime dieviškąjį gailestingumą į savo šeimas, visuomenę ir visą pasaulį, kad jame sužydėtų tikėjimas, viltis ir meilė. Gana dejuoti, kad tiek daug yra blogio pasaulyje! Atminkite, kad blogis nugalimas gerumu! O tikrasis gerumas yra Dieve. Šiandien Jis prašo mūsų visų priimti Jo gerumą ir juo įveikti blogį pasaulyje. Tai ir bus dieviškojo gailestingumo pergalė, kurios visa širdimi meldžiu.
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
Pal. Jurgio Matulaičio atlaidai, Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilika, 2016-07-17