Dievo Žodis mūsų gyvenime
Kai buvau paauglys, neturėjau išmanaus telefono, namuose nebuvo televizoriaus. Žingeidžiam paaugliui išmanųjį telefoną ir televizorių atstojo knygos – turėjau galimybę raustis klebono bibliotekoje ir vieno broliuko pranciškono didelėje knygų dėžėje. Kai sovietinė valdžia uždarė vienuolynus, Kretingos vienuolyne gyvenęs ir pranciškonų spaustuvėje dirbęs brolis Pranas apsigyveno pas savo gimines mano tėviškės parapijoje, turėjau galimybę susipažinti su juo ir su jo parsivežtomis knygomis. Pradžioje mane viliojo apysakos ir romanai, kaip antai, Algimantas, Ben Huras, Penkiolikametis kapitonas etc. Paskui pradėjau skaityti ir religinio turinio knygas. Broliukas įpiršo Senojo Testamento didelį pirmąjį tomą, kuriame buvo pirmosios istorinės knygos. Tokia buvo mano pirmoji pažintis su Šventuoju Raštu. Perskaičiau istorines knygas ir sustojau, pranašai buvo neįdomūs ir neįkandami. Tačiau religinės knygos padarė savo: baigdamas vidurinę neabejojau, kad mano kelias pasuks į Kunigų seminariją.
Per įvilktuves Kunigų seminarijoje dvasios tėvas padovanojo Šventojo Rašto šeštąjį tomą, kuriame buvo Evangelijos ir Apaštalų darbai. Studijuojant teologiją teko išklausyti Senojo ir Naujojo Testamento egzegezės paskaitas, bet jos buvo labai sausos ir didelio susidomėjimo Šventuoju Raštu nepažadino.
Pirmas gilesnis susitikimas su Šventuoju Raštu įvyko 1957 m. vasarą, per pogrindžio sąlygose vykusias aštuonių dienų rekolekcijas, kurioms vadovavo kun. Pranciškus Masilionis SJ. Jis rekolekcijų mąstymus artimai rišo su Šventuoju Raštu. Po šių rekolekcijų trims metams išvažiavau į kariuomenę, su savimi turėjau dvi knygas: De imitatione Christi – Kristaus sekimas ir prancūzų kalba Naująjį Testamentą. Dievo Apvaizdos vedimu patekau į radijo mazgą, kurį turėjau saugoti dieną ir naktį, todėl niekas netrukdė skaityti turimas knygas. Mano tiesioginis viršininkas kapitonas, tautybe totorius, buvo pakankamai tolerantiškas ir religinėmis knygomis naudotis nedraudė. Tris metus buvau gyvas rekolekcijų užrašų ir tų dviejų knygų mintimis. Jos padėjo išsaugoti pašaukimą ir vėl sugrįžti į Kunigų seminariją.
Dar gilesnė pažintis su Naujojo Testamento knygų mintimis buvo per jėzuitiškas 30 dienų rekolekcijas ant Drūkšių ežero kranto ir po to sekusiu novicijatu, kurio metu kasdien reikėdavo atlikti du valandos ilgumo mąstymus. Šventasis Raštas mokė aukos dvasios – dėl Dievo reikalų nebijoti jokių pavojų. Daug ano meto įvykių, kaip antai, kova už kunigų seminariją, nušalinimas nuo kunigo pareigų, pagaliau Kronikos gimimas ir jos leidimas 11 metų su visomis rizikomis, pavojais ir baimėmis įkliūti – visa tai būtų sunkiai įmanoma, jei nebūtų buvusios dvasinės atramos, kuri kilo iš Šventojo Rašto kasdienių apmąstymų. Iš prigimties nebuvau drąsuolis ir ką dariau, dariau tik iš įsitikinimo, kad tai reikia daryti dėl tikėjimo ir Bažnyčios bendruomenės ateities.
Stebint Dievo tautos gyvenimą, aiškiai matome du dalykus. Labai aiškų tikėjimą Jėzaus buvimu Eucharistiniuose duonos ir vyno pavidaluose. Eucharistiją priimame kaip maistą, be kurio nelabai įsivaizduotume savo krikščioniško gyvenimo. Eucharistiją adoruojame giliai suvokdami, kad bendraujame su gyvuoju Jėzumi.
Kiek kitoks mūsų santykis yra su Dievo žodžiu. Mes tikime, kad visa tai, kas užrašyta Šventajame Rašte – Senajame ir Naujajame Testamente – yra Dievo Dvasios įkvėpta. Su pagarba klausomės ar skaitome Šventąjį Raštą, tačiau labai dažnai mums pritrūksta to gyvo tikėjimo, kad per Šventojo Rašto žodžius mums kalba Amžinasis Žodis – Jėzus Kristus. Visai panašiai, kaip eucharistiniais duonos ir vyno pavidalais ateina ir mus maitina Jėzus, taip ir Šventojo Rašto žodžiais ateina ir mus maitina tas pats gyvasis Jėzus.
Šią tiesą labai tiksliai apibūdina popiežius Benediktas XVI apaštališkajame paraginime „Verbum Domini“ – Viešpaties Žodis: „Žodžio sakramentiškumą galima suprasti panašiai kaip Kristaus realų buvimą pašventintų duonos ir vyno pavidalais. Žengdami prie altoriaus ir dalyvaudami Eucharistiniame pokylyje, realiai priimame Kristaus kūną ir kraują. Dievo žodis liturginio šventimo metu skelbiamas suvokiant, kad jame yra ir į mus kreipiasi pats Kristus“ (Verbum Domini, 56).
Popiežius Pranciškus pratęsia šią mintį: „Viešpats dovanoja tau savo Žodį, kad tu jį priimtum kaip meilės raidę, kurią jis tau parašė, kad pajustum jį esant šalia tavęs. <…> Mums reikia Dievo Žodžio: tarp tūkstančių kasdien išgirstamų žodžių įsiklausykime į šį Žodį – vienintelį, kalbantį ne apie visokius dalykus, o apie Gyvenimą <…> Dievo Žodis mus guodžia ir drąsina, skatina atsiversti, žadina ir išlaisvina iš savanaudiško sąstingio; Jis turi galią pakeisti gyvenimą, nuvesti iš tamsos į šviesą“
Dievo Žodis yra skirtas ne tik kunigams, vienuoliams ar evangelizacijai pasišventusiems asmenims, bet visai Dievo tautai. Skirtas tokiame pat lygyje, kaip ir Eucharistija, visai Dievo tautai, kad ją maitintų ir vienytų.
Šventasis Raštas ypač paliečia kenkiančio žmogaus širdį. Nehemijo knygoje pateikiamas jaudinantis aprašymas, kaip iš Babilono tremties sugrįžę žydai susirinkę Jeruzalės aikštėje klausėsi Dievo Žodžio. Tauta neseniai buvo išblaškyta tremtyje, o dabar ją suburia Šventasis Raštas. Valdytojas Nehemijas skaitė Šv. Raštą ir aiškino jo prasmę, žmonės klausydami verkė. Nehemijas ragino neliūdėti ir neverkti, nes Viešpatyje yra žmogaus stiprybė.
Ši Šventojo Rašto vieta man primena vieną svarbų išgyvenimą. 1983 m. gegužės pradžioje atsidūriau KGB kalėjime. Pradžioje guodė mintis, kad gal jame ilgai neužsibūsiu, prieš mane suimtojo kun. Alfonso Svarinsko tardymas truko tik du mėnesius. Tačiau mano tardytojas jau per pirmąjį susitikimą paaiškino, kad dabar jie neskubės, nes turi daug laiko ir reikės viską išsiaiškinti. Supratau, kad labiausiai norės išsiaiškinti ypač apie Kronikos leidimą. Tardytojas, siekdamas, kad būčiau sukalbamesnis, paklausė, gal ko nors norėčiau, ką artimieji perduotų. Pasakiau, kad man reikėtų rožinio, maldaknygės ir Šventojo Rašto. „Gerai“, pasakė tardytojas, „visa tai parašykite savo artimiesiems ir mes jūsų pageidavimą išpildysime“. Laiku atėjo mintis, kurią garsiai pasakiau: „Bet už perduotus daiktus aš negalėsiu niekuo užmokėti“. Tardytojas puikiai suprato, ką norėjau pasakyti žodžiais: „aš negalėsiu užmokėti“ ir pasakė: „Supratau“.
Po kelių dienų man perdavė „Naująjį Testamentą“ ir maldaknygę, rožinio neatidavė, paaiškindami, kad karoliukai sujungti metaline grandinėle, o kalėjimo įstatymai draudžia perduoti kaliniui metalinius daiktus. Čia pat paaiškino, kad rožinį galima bus pasidaryti iš duonos. Tokiu būdu KGB kameroje aš turėjau Šventąjį Raštą, kuris mane lydėjo per Uralo lagerius, Mordoviją ir Sibirą. Aš jį kasdien skaičiau, jis tarnavo, kai slapta aukodavau Mišias, jis maitino ir stiprino.
Visa kalėjimo aplinka slėgė. Kameroje vienintelis langas su matiniais stiklais buvo papuoštas keliomis metalinėmis grotomis. Lango stiklai ir tie su metalinėmis vielomis. Durys apkaustytos metaline skarda ir jose mažytis langelis, per kurį paduodavo duonos, lėkštę nesimpatiškos sriubos ar samtį košės. Palubėje dieną naktį blankiai spingsėjo elektros lemputė. Čia reikės praleisti gal pusę metų, gal metus, – „mums skubėti nereikės!“, aidėjo ausyse tardytojo žodžiai.
Depresyvios aplinkos ir panašių minčių slegiamas atsiverčiau Šventąjį Raštą ir kaip tik pataikiau man pačią reikalingiausią vietą, kur Jėzus kalno pamoksle kalbėjo apie Dievo Apvaizdą: „Per daug nesirūpinkite savo gyvybe… Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos… Argi Dievas nepasirūpins jumis, mažatikiai… Nesirūpinkite rytdiena… Kiekvienai dienai užtenka savų vargų“.
Šie Jėzaus žodžiai tarsi nušvietė kalėjimo kamerą. Šie žodžiai lydėjo stolypino vagonuose, kai buvau vežamas iš lagerio į lagerį ir Sibiro tremtį. Aplink aidint keiksmams ir nešvarioms kalboms Jėzus ramino: „Nebijok! Nesirūpink!“
Dėl to popiežius Pranciškus ir ragina: „Skirkime vietos Dievo Žodžiui! Kasdien perskaitykime kelias Biblijos eilutes. Atrasime, kad Dievas yra arti mūsų, kad apšviečia mūsų tamsumas, kad meilingai mus veda gyvenimo keliu į gilumą“.
Šventasis Raštas mus turi maitinti ne tik Mišiose. Popiežius Pranciškus teigia, kad „išganymą mums atnešęs Žodis neieško išdailintų, saugių ir sterilių vietų. Ateina į mūsų sudėtingas situacijas, į mūsų tamsą. Dievas nori aplankyti tas vietas, kur mes nesitikime ir nenorime jo sutikti. Kaip dažnai mes užsidarome, slepiame savo silpnumą ir savo nuodėmes. Viešpats ateina norėdamas ištiesinti mūsų vingiuotus kelius. Tik reikia leisti, kad jo Žodis mus pasiektų“.
Leiskime Dievo žodžiui kalbėti mums visose gyvenimo situacijose taip, kaip po prisikėlimo jis kalbėjo į Emausą keliaujantiems dviem mokiniam. Jie diskutavo apie pastaruosius Jėzaus kančios ir mirties įvykius; į savo Mokytoją buvo sudėję viltis kaip į Mesiją, o atsidūrė priešais Kryžiaus papiktinimą. Prisikėlęs Jėzus pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, aiškino mokiniams, kas Raštuose apie jį pasakyta. Šie mokiniai jautė, kaip jų bendrakeleivio žodžiai žėrė šviesą į jų širdis, o kai prie stalo laužė duoną, jie atpažino, kad tai jų Mokytojas. Iš šio aprašymo suprantame, koks neatskiriamas ryšys sieja Šventąjį Raštą ir Eucharistiją. Vatikano II Susirinkimas moko: „Bažnyčia visuomet gerbė dieviškuosius Raštus taip, kaip ir patį Viešpaties kūną, nesiliaudama, ypač šventoje liturgijoje, imti ir teikti tikintiesiems gyvenimo duoną tiek nuo Dievo žodžio, tiek nuo Kristaus kūno stalo“ (DV, 21).
Iš teologijos mes žinome, kad Šventojo Rašto žodžiai yra įkvėpti Šventosios Dvasios. Tačiau Šventosios Dvasios veikimas yra susijęs ne tik su Šventojo Rašto parašymu; Ji veikia taip pat tuose, kurie klauso ar skaito Dievo žodį. Sumenkintume Šventosios Dvasios veikimą, jei apribotume jį tik Šventojo Rašto dieviškuoju įkvėpimu. Būtina pasitikėti Šventosios Dvasios veikimu: ji ir toliau įgyvendina ypatingą įkvėpimo formą, kai Bažnyčia moko Šventojo Rašto arba kai mes jį skaitome.
Kad sektume Kristų, negana vienkartinio pasiryžimo sekti, bet reikia kiekvieną dieną girdėti jo kvietimą. Mums reikia Dievo žodžio: turime jį girdėti tarp daugybės kiekvieną dieną skambančių kitų žodžių. Leiskime Jėzui kalbėti visose savo gyvenimo situacijose. Kaip gera, kad Šventąjį Raštą mes turime ne tik popieriniame variante, bet ir savo išmaniuose telefonuose. Tereikia įvesti „biblija.lt“ ir galime skaityti bet kurią Šventojo Rašto knygą ir bet kuriuo metu, net tuomet, kai nėra šviesos.
Rožinis yra mažoji Evangelija, jo maldos perpintos Dievo žodžiu, o paslapčių apmąstymas tiesiogiai nukelia į Jėzaus laikus, kai jis įsikūnijo, skelbė apie prisiartinusią Dievo karalystę, kentėjo, mirė ir prisikėlė. Ši mažoji Evangelija man ypač buvo brangi nelaisvės metais. Menu rudens ir žiemos vakarus, kai iš darbo sugrįžę kaliniai susiburdavo prie televizoriaus, o aš vaikščiodavau po lagerio teritoriją ir kalbėdavau vieną po kitos keturias rožinio dalis. Aukštai spindinčios žvaigždės sukurdavo didingos Dievo šventovės paveikslą ir atrodė, kad Dievas yra labai arti.
Popiežius Pranciškus kalba: „Dievo žodžio priėmimo kelyje mus lydi Viešpaties Motina, kuri vadinama palaiminta, nes įtikėjo tai, ką jai sakė Viešpats (plg. Lk 1, 45). Marijai tekęs palaiminimas yra pirmesnis už Jėzaus palaiminimus vargstantiesiems, kenčiantiesiems, romiesiems, taikdariams ir persekiojamiesiems, nes tas palaiminimas yra būtina kiekvieno kito palaiminimo sąlyga. Joks varguolis nėra laiminamas dėl to, kad yra vargšas. Jis tampa palaimintas, jeigu, panašiai kaip Marija, patiki Dievo žodžio išsipildymu“. Telydi Dievo Motina kiekvieną, kuris atvers Šventąjį Raštą, kad taip patikėtume Dievo žodžiu, kaip ji patikėjo.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
Kalba, sakyta 2020 metų vasario 1 d. Vilniuje, Dievui pašvęstojo gyvenimo dienos išvakarėse