Šį rudenį per atlaidus Šiluvoje jums sušlubavo širdis, buvote atsidūręs ligoninėje, jus gaivino elektros šoku. Kaip liga pakeitė jūsų gyvenimą?Ar negalavimai neprivertė mažinti kelionių ir darbų krūvio? Gal laikotės griežtos dienotvarkės?
Suprantu, kad gyvenimo dienos trumpėja, ir Viešpats kartais primena reikalą daugiau mąstyti apie amžinybę.Tačiau kol esu žemėje, turiu atlikti savo pareigas.
Laikinas negalavimas nepakeitėnei mano gyvenimo ritmo, nei krūvio. Teko keliauti pagal iš anksto prisiimtus sielovadinius įsipareigojimus į Fatimą, Romą, Seinų kraštą.
Aš niekada nepasižymėjau savybe drausmingai laikytis dienotvarkės, neišmokau to ir iki šiol. Kai yra darbo, reikia jį atlikti.
Džiaugiuosi kartais ištrūkęs valandėlei arba dienai į gamtą. Tai man – geriausia atgaiva: pavaikštau po mišką, pasiklausau medžių ošimo, paukščių čiulbėjimo ir atgaunu jėgas. Nukrinta rūpesčiai, grįžtu įdarbą su nauja jėga ir džiaugsmu.
Kokias pamokas davė netikėtai užklupusi liga?
Liga visuomet mums primena, kad esame kelionėje, kad mūsų namai yra amžinybė. Kartais liga pakoreguoja mūsųgyvenimą, jį šiek tiek sulėtina ar apsunkina.
Tačiau svarbu, kad ne sutelktume visą savo dėmesį į ligą, bet matytume, ką gero dar galime padaryti.
Juk po žmogaus mirties lieka daug gerumo, kurį žmogus gyvendamas išdalino. Mūsų gyvenimas – tarsi į žemę pasėtas kviečio grūdelis, apmiręs jis duoda naują derlių.
Dovanotas laikas, gerumas, paguoda, viltis įsikūnija įdaugelio žmoniųgyvenimą, atnešdami vilties ir meilės vaisius.
Liga skubina daryti gera, kol dar galime, kol dar turime laiko.
Gal ligos patale mąstėte ir apie mirtį?
Mirtis yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, todėl negalime jos užmiršti. Tačiau mirtis nėra paskutinis žodis: ji yra durys įanapus.
O jeigu gyvename su Kristumi, kuris savuoju Prisikėlimu įveikė mirtį, jeigu per šį gyvenimą esame su Kristumi artimi ir juo pasitikime, tai mirties valandą jis bus tas mielas bičiulis, kuris mus pasitiks ir įves įsavąjįdžiaugsmą.
Kuo jums šie metai buvo išskirtiniai?
Kiekvieni Dievo dovanoti metai yra išskirtiniai. Pirmiausia tai – kasdienis ryšys su Viešpačiu, be kurio neįstengčiau atlikti savo pareigų.
Šv.Mišios yra mano gyvenimo centras ir gyvybės šaltinis. Kasdienis Dievo žodžio skaitymas ir apmąstymas padeda išvysti bei surasti atsakymus į sunkius klausimus.
Vyskupui labiausiai rūpi jo artimiausi bendražygiai kunigai. Kiekvienas jų man yra brangus ir svarbus. Ne visada galiu būti šalia jų, kai jiems sunku arba nutinka bėda.
Džiaugiuosi, kad šiais metais, atsižvelgus į mano prašymą, ėmė plisti maldų už kunigus judėjimas.
Jau yra įkurta apie 100 grupelių parapijose, įvairiose bendruomenėse, atskirose šeimose.
Ligoniai, tėvai, kurie augina neįgalius vaikus, parapijų tikintieji, seserys vienuolės „įsisūnijo“ mano kunigus ir meldžiasi už juos. Be galo esu dėkingas visiems šiems žmonėms ir meldžiuosi drauge su jais. Tikiu, kad šis šventas darbas duos gausių vaisių.
Labai džiaugiuosi, kad Lietuvos Seimas pritarė šeimos koncepcijai, kuri grindžiama prigimtine teise.
Esu įsitikinęs, kad tik sveika šeima padės Lietuvai atsitiesti, susigrąžinti tikrąsias vertybes, sukurs vaikams palankias sąlygas užaugti dorais ir garbingais žmonėmis.
Ką jums reiškia Kalėdų džiaugsmas? Kokios Kalėdų dovanos laukėte asmeniškai?
Kalėdos man visuomet yra džiaugsmas, kurį man dovanoja Išganytojas. Mažo Kūdikio asmenyje regiu ypatingą Dievo gailestingumą man ir visiems žmonėms. Tai yra ne vienkartinis susitikimas su Dievu, o nuolatinis Dievo buvimas su mumis.
Dievas ateina į mūsų gyvenimą, kad pasiliktų su mumis, kad mes justume jo artumą, jo meilę, jo beribį gailestingumą.
Didžiausia Kalėdų dovana – Dievo Sūnus Jėzus Kristus, kuris yra mano gyvenimo džiaugsmas ir viltis.
Su juo einu pas tuos, kuriuos jis myli, pas kuriuos mane siunčia su savo gerąja žinia, su mano pareigomis ir iš Dievo lobyno pasisemtomis jo dovanomis.
Kūčių vakarą visuomet švenčiu namuose su vyskupu Juozu, mums patarnaujančiomis seserimis, pasikviečiame tokių žmonių, kurie neturi savo artimųjų.
Po vakarienės ėjome į Katedrą švęsti Kalėdų šventųjų Mišių.
Kalėdų dieną praleidau su savo artimaisiais. Dabar, kai jau nebeturiu tėvelių, susitinku su brolio šeima, jo vaikais ir anūkais.
Gruodžio 14-ąją, sekmadienio rytmetį, teko klausytis jūsų pamokslo Arkikatedroje. Pabrėžėte, jog per adventą turtingesnieji turėtų atsigręžti į neturinčius duonos, vienišus, kalinčius. Juos paraginote su likimo nuskriaustaisiais susitikti akis į akį. Kuo ši akistata praturtintų materialinę gerovę susikūrusį žmogų?
Dievas žmogų sukūrė kaip turintį santykį su kitais žmonėmis. Joks žmogus negali būti laimingas būdamas vienas: jis džiaugiasi arba kenčia su kitais.
Tikrasis džiaugsmas kyla iš meilės ir bendrystės. Tik mylėdamas žmogus jaučiasi tikru žmogumi, Dievo kūriniu, kuris yra sukurtas mylėti bei būti mylimas ir drauge – laimingas.
Kalėdos kaip tik mums ir primena šią nuostabią paslaptį: Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, ne pražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.
Meilė yra dosni. Ji atiduoda ne tai, kas man nereikalinga, ko turiu per daug, bet tai, ko reikia kitam.
Todėl nenorėčiau sakyti, kad tik materialinę gerovę susikūrę žmonės yra kviečiami atsigręžti į vargšus – kiekvienas mūsų esame kviečiami mylėti ir dalintis. Žinoma, tie, kurie turi daugiau, gali ir daugiau padėti, daugiau gero padaryti.
Juk turtai yra laikinas dalykas ir jų kaupimas niekam nesuteikia tikros laimės. Tik gerumas ir meilė, kurie mus verčia atsigręžti į kitus, ypač į stokojančius, teikia mums tikrąjį džiaugsmą ir laimę.
Manau, kad šiandien turime daug daugiau dvasinių varguolių nei materialiai skurstančių.
Vienatvė, neviltis, nuopuolis, įvairios priklausomybės dažną žmogų izoliuoja, uždaro į tam tikrą kalėjimą, kuriame jis kenčia.
Tokiems varguoliams reikia kito žmogaus artumo, dėmesio, skirto laiko juos išklausyti. Pagaliau reikia žinios, kad jis yra ne vienas, kad kam nors rūpi.
Kiek daug žmonių pakiltų iš savo duobių, jeigu atsirastų, kas jais pasitikėtų, jeigu būtų žmogus, kuris atvertų jiems vilties duris.
Kiekvienas mūsų esame kviečiamas būti tais vilties pasiuntiniais.
Per pasaulį, taip pat ir Lietuvą, ritantis ekonominei krizei kasdien daugėja bedarbių. Kokius šios krizės ženklus pastebėjo Bažnyčia: ar finansinių sunkumų užklupti žmonės dažniau užsuka į maldos namus ieškoti dvasinės stiprybės? Ar kalbantis su tikinčiaisiais juntamas netikrumas dėl rytdienos, kad jie liks be darbo, įklimps įskolas?
Manau, kad lietuviams ekonominė krizė – ne naujiena.
Kai 1992 metais atvykau į Lietuvą, tik keletą kartų per savaitę žmonės galėjo naudotis šiltu vandeniu, stigo ir pinigų, ir maisto. O ir vėlesniais metais jaunimas, baigęs studijas, negalėdavo rasti gerai mokamo darbo ir emigruodavo į užsienį.
Jaunos šeimos neįstengdavo įsigyti savo būsto. Tik nedaugelis žmonių praturtėjo, ir bent kai kurie iš jų – ne visuomet sąžiningais būdais.
Tie, kurie turi daug turtų, tikrai ištvers. O tie, kurie neturi, ir toliau gyvens kukliai: labiau vertins savo darbą, stengsis išlikti.
Sąžiningas darbas, darbštumas ir pasitikėjimas Dievo apvaizda suteikia galimybę kiekvienam gyventi žmogaus orumo vertą gyvenimą.
Aš manau, kad dvasinė krizė yra kur kas didesnė ir pavojingesnė nei finansinė. Kokios gilios ir skaudžios yra dvasinės žmonių žaizdos!
Kiek daug yra sudužusių gyvenimų, sugriautų šeimų. Ekonominiai ir finansiniai sunkumai gal ne vieną privers pamąstyti, ant kokių pamatų statome savo gyvenimo namus. Ne vienam ji gali atverti naujas perspektyvas, dvasinius horizontus, kurių nepasiekia jokios ekonominės krizės.
Sunkiausia yra ligoniams, neįgaliems žmonėms, seniems, vienišiems, kurie neturi artimųjų ir patys neįstengia savimi pasirūpinti.
Bažnyčia irgi gyvena nelengvus laikus: dar vis tebekeliame iš griuvėsių pastatus, pagal galimybes rūpinamės neturtingaisiais ir silpnaisiais.
Tikinčiųjų bendruomenė turi būti kaip viena didelė šeima, kurioje neliktų vienišų ir užmirštų narių.
Tam reikia mūsų visų solidarumo ir pastangų.
Vis dėlto ekonominė suirutė – vienas šių dienų skaudulių. Kaip manote, kur slypi jo priežastys ir kaip jį įveikti?
Esu įsitikinęs, kad pradėti reikia ne nuo ekonomikos, o nuo moralės.
Nuo pat pirmųjų savo atvykimo į Lietuvą dienų iki šiol vis kartoju, kad labiausiai yra sužeista žmogaus sąžinė.
Sąžinė yra Dievo įdiegta, kad gebėtume skirti gėrį nuo blogio ir rinktis gėrį. Kas lemia netvarką ekonomikoje? Besaikis naudojimasis savo galia ir padėtimi, godumas, pelno vaikymasis užmirštant bendrąjį gėrį.
Pasaulyje kilusios finansinės krizės ištakos yra nemoralus elgesys, dėl kurio labiausiai kenčia vargingieji. Kol žmogus nesupras, kad šioje žemėje jis gyvena ne vienas, kad reikia rūpintis ne tik savimi, bet ir kitais, tol mes neišbrisime iš krizių.
Kita svarbi krizės žinia – žmogaus gyvenimas nesibaigia šioje žemėje – jis tęsiasi amžinybėje, kur žemiški turtai neturi jokios vertės.
Gal kaip tik krizė mums ir padės atsigręžti į tikrąsias vertybes?
Kalbėjosi Ligita Valonytė