Jūsų Ekscelencija Prezidente,
Jūsų Eminencija Kardinole,
Ponia Seimo Pirmininke,
Vilniaus miesto Mere,
Broliai Vyskupai, Kunigai,
Mieli krikščioniškojo paveldo mylėtojai!
Kaip simboliškai vaizdavo mūsų pirmtakai, įdėję į evangelisto Luko rankas teptuką ir priskyrę jo autorystei pirmąjį Švenčiausiosios Dievo Motinos paveikslą, Kristaus sekėjai savo tikėjimą išreiškė ir žodžiais, ir vaizdais. Krikščionišką dievogarbą nuo Bažnyčios gimimo dienos lydėjo meilės Dievui įkvėpti, Šventosios Dvasios veikimo palytėti ir todėl mūsų sielas prie Viešpaties keliantys meno kūriniai. Idant šiais kūriniais skleistųsi religinės, meninės bei istorinės prasmės dermė, idant būtų užtikrinta deramà pagarbà jų sakralumui, visame civilizuotame pasaulyje steigiami bažnytiniai muziejai. Nuo šiol ir Vilniuje religinio paveldo lobiai įkurdinti, tariant Jono Pauliaus II-ojo žodžiais, „ne bedvasių radinių saugykloje, o gyvoje vietoje, kurioje perduodamas tikinčiųjų bendrijos genijus ir dvasingumas“. Tai vieta, kurioje evangelizacija turi derėti su kultūriniu lavinimu, o iš tėvų perimta dvasinė tradicija būti siejama su šiuolaikiniu gyvenimu ir jaunosios kartos lūkesčiais.
Po Nepriklausomybės atgavimo Lietuvos valdžia paskelbė kiek įmanu atlyginsianti Bažnyčios patirtas skriaudas, atkursianti jos teises ir nuosavybę. Šiandien galiu pasidžiaugti, kad svarbi dalis tikinčiųjų Bažnyčiai dovanotų vertybių, nepaisant vilkinimo ir kitų kliuvinių, yra grįžusi pas tikruosius šeimininkus. Grįžusi ne tam, kad būtų paslėpta, išvežta ar parduota, kaip piktavaliai gąsdino visuomenę. Grįžusi tam, kad taptų kuo plačiau prieinama žmonėms. Prieinama tų vertybių prasmę bei aukotojų intenciją labiausiai atitinkančiu būdu, o tam tikrais atvejais – atliktų ir liturginę paskirtį.
Didžiuojuosi, kad galime pristatyti ne saviveiklinę parodą, o modernią ekspoziciją. Joje sekama geriausiais Europos Katedrų ir bažnytinio meno muziejais, pripažintais specialistų, rodomais pavyzdžiu Popiežiškosios Bažnyčios kultūrinio paveldo komisijos. Tikiuosi, kad ir Lietuvos meno žinovai įvertins atsivėrusią galimybę saviškiams bei svečiams pateikti Bažnyčios Vilniuje išsaugotas vertybes kaip prasmingą ir patraukliai apipavidalintą visumą. Ši visuma bene autentiškiausiai liudija Lietuvos europietiškumą, kurį sovietų okupacija niokojo su barbarų atkaklumu. Esu tikras, kad šio muziejaus puoselėjimas, jame numatomų pažintinių ir šviečiamųjų programų rėmimas būtų labai paveikus indėlis ugdant europietišką mūsų visuomenės kultūrinę savimonę.
Prieš ketverius metus pasirašytas muziejaus steigimo dekretas būtų taip ir likęs popieriumi, jei ne Dievo pagalba ir su Jo padėjimu veikusių žmonių gera valia bei pastangos. Pradėjome šį kelią su Vilniaus savivaldybe ir Lietuvos nacionaliniu muziejumi, kuris svetingai priglaudė gimstantį brolį po savo stogu. Ponios Birutės Kulnytės bei jos bendradarbių rūpestis inauguracine ir vėlesnėmis Bažnytinio paveldo muziejaus parodomis toli pranoko įprastą kolegišką pagalbą. Maža to, šiuo gražiu pavyzdžiu ilgainiui užsikrėtė kitų institucijų muziejininkai bei restauratoriai, kurių profesionaliõs talkõs nuolankiai prašysime ir ateityje. Šiuolaikiško muziejaus koncepciją ir regimąjį pavidalą sukūrė architektė Ingrida Bussenius, daktaras Martinas Seidleris ir kiti Kelno arkivyskupijos specialistai. Jie daugybę laiko Vilniuje praleido arkivyskupo kardinolo Joachimo Meisnerio dėka, kuris buvo ir lieka ne mažesnis šio muziejaus globėjas, nei jaučiuosi esąs aš pats. Negaliu čia įvardyti visų, kurie patalpoms tvarkyti bei ekspozicijai rengti skyrė ne tik darbo, bet ir poilsio valandas, tačiau šio muziejaus direktorę, menotyrininkę Sigitą Maslauskaitę ir arkivyskupijos Amatų centro meistrus, privalau paminėti. Prasmingiausi žodžiai, kuriuos galiu čia ištarti, yra tradicinė padėka-palinkėjimas: te Dievas atlygins.
Baigiu dalydamasis viltimi, kad lankydami šį muziejų žmonės patirs religiniame mene besiskleidžiančią tikėjimo galią, kad didingi kūriniai ne tik pasakos apie pasaulio Kūrėją, bet ir ves pas Jį.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas