Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
Šiandien susirinkę čia, Krekenavoje, prie Dievo Motinos atvaizdo, kartu su Marija pradedame ypatingą malonės metą. Marija nuo seno lydi ir globoja mūsų tėvynę, o šiuo metu ji užtaria mus, besiruošiančius priimti į savo namus ypatingą svečią – popiežių Pranciškų, kuris kiekvieną savo apaštalinę kelionę paveda į Marijos rankas: prieš išskrisdamas iš Romos jis aplanko ją Didžiojoje Marijos Bazilikoje, o sugrįžęs į Romą ten pat užsuka jai padėkoti.
Panašiai ir mus Dievo Apvaizda moko į Marijos rankas pavesti pasirengimą Popiežiaus vizitui ir jai dėkoti. Nuo šiandien iki popiežiaus Pranciškaus atvykimo švęsime trejus didžiuosius Marijos atlaidus keturiose šventovėse: Žolinės atlaidus Krekenavoje ir Pivašiūnuose, Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, atlaidus Trakuose užbaigdami jos paveikslo 300 metų karūnavimo jubiliejų ir didžiuosius Marijos atlaidus Šiluvoje. Šiose šventovėse susirinkę tikintieji perduos vieni kitiems maldos estafetę už Popiežių ir mūsų Tėvynę. Šventajam Tėvui išvažiavus, Marija toliau kvies mus spalio mėnesį kalbėti rožinio maldą, kad galėtume giliau priimti Popiežiaus paskelbtą žinią ir malda padėkoti už gautas malones – ne tik asmenines, bet ir suteiktas mūsų Bažnyčiai ir mūsų šaliai.
Šiandienos Evangelijoje Marija savo pavyzdžiu moko mus tinkamai pasirengti, kad atpažintume mums skirtą malonės metą. Elžbieta pasitinka ją žodžiais: „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 45). Šie Šventosios Dvasios įkvėpti Elžbietos žodžiai yra viso Marijos gyvenimo pranašystė. Marija gyveno tikėdama Dievo pažadų išsipildymu. Ir tada, kai įtikėjo Viešpaties Angelo žodžiais, skelbiančiais Įsikūnijimo slėpinį, ir tada, kai po Kryžiumi regėjo savo Sūnaus mirtį. Regėdama Jėzaus mirtį, ji gyveno tikėjimu, jog išsipildys Jo pažadas prisikelti ir atsiųsti Šventąją Dvasią.
Šiandien mes švenčiame Marijos tikėjimą kaip didžią paguodą, nes ne tik Dievo Sūnaus prisikėlimas ir įžengimas į dangų rodo mums kelią, bet ir Marijos, kaip Dievo kūrinio, paėmimas į dangų taip pat ir mums užtikrina ten vietą. Tas pažadas ir mūsų tikėjimas juo tikrai padaro mus laimingus, jei sugebame gyventi tuo, ką tikime. Gyventi tikėjimu reiškia jį liudyti, o dabar, kai laukiame atvykstant Jėzaus Kristaus vikaro žemėje, galime liudyti savo tikėjimą pasinaudodami visomis galimybėmis Popiežių sutikti ir pelnyti per jį teikiamas malones.
Marijos žodžiai, kuriuos Bažnyčia kasdien kartoja vakarinėje maldoje, primena maldos ir šlovinimo būtinumą. Marija pakartotinai atkreipia mūsų dėmesį į Dievo veikimą: „…nes jis pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę“, „nes didžių dalykų padarė man Visagalis“, „jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso“. Tai yra ir Dievo veikimo liudijimas, ir raginimas klausyti Dievo. Šiomis dienomis esame kviečiami melstis, prisiminti, kokių didžių dalykų Dievas yra mums padaręs tiek asmeninio gyvenimo, tiek mūsų laisvės paskelbimo ir atkūrimo kelyje. Esame kviečiami melstis, kad ir toliau atpažintume Dievo veikimą ir sugebėtume klausyti jo nurodymų. Taip pat turime skelbti Gerąją Naujieną. Privalome visi sugebėti pirmiausia patys pažinti savo tikėjimą, o tada dalintis juo su kitais – su savo šeima, kaimynais ir bendradarbiais, draugais ir pažįstamais.
Vieną dieną į Vilniaus Katedrą užsuko močiutė, kuri buvo apsivilkusi marškinėliais su užrašu: „Aš myliu popiežių ir jo laukiu.“ Tai mažas gestas, bet kartu – drąsus liudijimas mūsų visuomenėje. Ji rado būdą, kaip liudyti savo tikėjimą be ginčų, be diskusijų, ne minioms, bet kiekvienam, su kuriuo tą dieną prasilenkė gatvėje ar sutiko parduotuvėje. Paprastas, bet išradingas veiksmas. Dievas laukia iš mūsų, kad būtume tokie paprasti, bet išradingi tikėjimo liudytojai.
Marijos veikimo pavyzdys rodo mums kelią. Marija laukia gimstančio Kristaus, kurį nešioja po širdimi, tačiau laukia ne sėdėdama namuose. Sužinojusi, kad Elžbieta taip pat laukiasi, Marija nedvejodama leidžiasi į kelionę jai padėti. Ir mes, laukdami Šventojo Tėvo, nesėdėkime rankų sudėję, bet ieškokime progų atlikti gailestingumo darbą. Gal jau metas įsitraukti į savo parapijos ar vyskupijos „Carito“ veiklą? Gal mūsų apsilankymas palengvins kam nors vienatvės naštą? O gal galime kam nors, kas pats neišgali, padėti nuvykti į susitikimą su popiežiumi? Yra daug progų padaryti konkretų gailestingumo darbą, kurio iš manęs laukia Kristus.
Neseniai išleistame savo Apaštališkajame paraginime Šventasis Tėvas Pranciškus rašo, kad Kristus kvietė savo mokinius atkreipti dėmesį į detales. „Į mažą smulkmeną, kad per šventę baigėsi vynas. Į mažą smulkmeną, kad trūksta avies. Į mažą smulkmeną, kad našlė paaukojo du skatikus“ (Gaudete et Exultate, 144). Tai kelias į šventumą – mokėti pastebėti kad ir mažą trūkumą ir jį užpildyti konkrečiu meilės gestu.
Iš tiesų, pirmiau ne Jėzus, o Marija pastebėjo, kad baigėsi vynas. Ji gali išmokyti mus atidumo artimui. Kviečiu visus per kitą mėnesį iš naujo atsiduoti į Marijos rankas, kad ji padėtų mums pasirengti artėjančiam vizitui ir mūsų širdys galėtų tinkamai pasinaudoti Dievo mums siunčiamomis malonėmis. Per šias beveik keturiasdešimt dienų, kurios liko iki popiežiaus Pranciškaus nusileidimo Vilniaus oro uoste, ruoškimės kaip prieš Velykas, atsidėdami maldai ir geriems darbams. Savo pavyzdžiu ir žodžiais raginkime vienas kitą deramai pasirengti didžiojo svečio atvykimui, kad tinkamai jį priimtume į savo namus. Pirmiausia parenkime savo sielą, kad kaip Marija, ji tikrai šlovintų Viešpatį, o tada patarnaudami artimui padėkime ir kitiems sudalyvauti šiame istoriniame ir malonių dovanojančiame įvykyje. Po jo galėsime ir mes su Marija liudyti, kokių didžių dalykų mums padarė Viešpats. Amen.
2018 m. rugpjūčio 15 d.
Švč. M. Marijos ėmimo į dangų šventė (Žolinė)
Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilika