Brangūs broliai ir seserys,
laisvoje Lietuvoje gyvendami jau beveik tris dešimtmečius, šiandien minime Laisvės gynėjų dieną. Šią dieną nekaltų žmonių krauju buvo sumokėta už drąsų pasirinkimą kurti laisvą ir nepriklausomą valstybę. Daugelis iš mūsų gyvai prisimename tuos kruvinuosius 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykius. Esu tikras, kad, žiūrint to laikotarpio dokumentiką, iškyla ryškūs prisiminimai ir atgyja stiprūs jausmai. Viliuosi, kad vienas iš stipriausių jausmų, kuris kyla lietuvio širdyje, yra dėkingumas.
Daugelis iš Jūsų pamenate ne tik išsivadavimo laikotarpį. Dar nėra išblėsę ir prisiminimai, ką reiškia gyventi priespaudoje, ką reiškia sovietinė okupacija, KGB kontrolė, persekiojimai dėl tikėjimo ir kitoks žmogaus laisvių varžymas. Užvaldyti kitą, atimti iš jo laisvę – tolygu niekinti to asmens unikalumą, paminti jo orumą.
Pirmajame skaitinyje girdėjome, kaip vaikų turėjusi Penina tyčiojosi iš Hanos dėl šios nevaisingumo. Ir tyčiodavosi pačiu jautriausiu momentu – kai visa šeima eidavo į Viešpaties namus aukoti atnašų, tai yra melstis ir dėkoti Dievui. Taip ji prikišdavo to meto visuomenėje vyravusį įsitikinimą, kad nevaisingumas yra Dievo bausmė, tarsi norėdama pabrėžti ne vien savo panieką, bet ir Dievo atmetimą.
Hanos skausmas būdavo toks stiprus, kad, kaip sako Šventasis Raštas, ji „tik verkdavo ir nieko nevalgydavo“ (1 Sam 8). Tačiau, nepaisant paniekos ir užgauliojimų, Hana nepalūžo ir išlaikė pasitikėjimą Dievu. Toliau pasakojama, kad ji melsdamasi sudarė sandorą su Dievu: jei šis jos išklausys ir suteiks malonę pagimdyti sūnų, tą sūnų Hana grąžins Viešpačiui kaip Jam priklausantį. Ir Dievas jos išklausė: gimė Samuelis – pranašas, vėliau karaliumi patepęs Dovydą. Viešpats buvo gailestingas, o Hana – ištikima savo pažadui. Ji grąžino Dievui tai, ką buvo gavus iš Jo malonės.
Šis pasakojimas – gera proga prisiminti ir mūsų pažadus Dievui. 1991-ųjų sausio įvykiai buvo metas, kai tauta susivienijo. Tas vienybės išgyvenimas, ginant svarbius tuometinei valstybei objektus, buvo lydimas ne tik lietuviškomis dainomis, bet ir malda. Būtent malda ir stiprino viltį ir ryžtą nenuleisti rankų bei nepasiduoti. Tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu buvo tas nematomas skydas, atrėmęs priešų šūvius ir sustabdęs tankus. Žvelgdami tikinčio žmogaus akimis galime drąsiai sakyti, jog Dievo stebuklas – laisvė, iškovota be karo, – buvo Jo atsakas į vieningą tautos tikėjimą ir bendrą maldą. O koks mūsų atsakas į šį Dievo stebuklą?
Psalmininkas šiandien gražiai gieda: „Tu mano pančius sutraukei. Tau, Viešpatie, padėkos auką aukosiu.“ Jis klausia: „Kuo gi aš Viešpačiui atsidėkosiu už visa gera, ką jis man padarė?“ Čia tiktų savęs paklausti: kaip aš Dievui dėkoju už išklausytas maldas? Ar prisimenu Jį po to, kai negandos praeina, kai gaunu tai, ko prašiau? Psalmininkas į savo klausimą atsako: „Išganymo taurę pakelsiu, Viešpaties vardą kartosiu“ (Ps 116). Tai reiškia – švęsiu prisimindamas Jo išgelbėjimą, dėkosiu būtent Jam už malones, kurias gavau. Tą mes ir darome dabar, šv. Mišių metu, švęsdami Kristaus Auką, ją sudabartindami ir išgyvendami.
Kristaus Auka atvėrė mums kelią egzistenciniam pokyčiui. Eucharistijoje priimtas Jėzus mus perkeičia iš vidaus ir taip įgalina gyventi pagal Jo mokymą. Jis mus įpareigoja kartu su Juo kurti geresnį pasaulį. Negyvendami Jo atnešta dvasine laisve, nuvertiname Auką. Lygiai taip, kaip negyvendami laisvoje Lietuvoje idealais, dėl kurių žmonės kovojo ir guldė gyvybę, nuvertintume žuvusiųjų auką.
Dievo malonė teikiama dovanai, tačiau, pasak vokiečių teologo Ditricho Bonhoferio, ji nėra pigi. Nes pigi malonė, pasak minėto teologo, yra tada, kai savo meilę Dievui ir tikėjimą parodome tik tais atvejais, kai mums viskas gerai sekasi ir kai dėl tikėjimo nesusilaukiame pasipriešinimo ar sunkumų. Kai tikėti mums nieko nekainuoja. Pavyzdžiui, užtenka per šventes pasirodyti bažnyčioje ar šiek tiek paaukoti kokiai nors labdaringai organizacijai, nekeliant sau per daug jokių moralinių reikalavimų.
Priešingai, brangi malonė patiriama tada, kai reikia su drąsa nešti savo kryžių, išpažinti ir įgyvendinti savo tikėjimą nepopuliarumo ir priešiškumo akivaizdoje. Kai reikia sumokėti savo ramybe, o gal net karjera, išsakant nepopuliarią tiesą ir pakeliant persekiojimus. Pigi malonė – tai kaip sovietinė „laisvė“, laisvės butaforija, kurioje autoritarinė kontrolė pakeitė asmens pilietinį sąmoningumą. Tikri dalykai turi savo kainą ir ji visada yra didelė. Šiandien galime tvirtai teigti, kad Sausio 13-osios aukos nežuvo veltui. Jų kraujas tapo laisvės sėkla. Laisvės, kuri yra dovana ir įpareigojimas. Sausio 13-tąją žuvusieji ir sužeistieji – tarsi kulminacija visų tų aukų, kurios per okupacijos metus savo gyvybe sumokėjo už tą laisvę, už kurią šiandien esame atsakingi mes.
Kaip šiandienos Evangelijoje girdėjome, Jėzus paragino pirmuosius apaštalus Juo sekti ir šie, viską palikę, ėjo paskui Jį. Ėjo, nes jiems buvo duotas pažadas, kad bus padaryti „žmonių žvejais“. Pažadas, kuris tapo ne vien jų, bet ir visos Bažnyčios ir kiekvieno krikščionio misija visais laikais – „žvejoti žmones“ Dievo teikiamam gyvenimui. Šis Jėzaus kvietimas ir pažadas buvo tai, kas gerokai pranoko tuometinių žvejų kasdienybę. Šis pažadas ir misija juos viršijo. Panašiai, kaip ir ryžtas tų, kurie 1991-aisiais buvo tautos vedliai. Puikiai suvokdami, su kokia jėga susiduria, kokia rizika gresia jiems, jų artimiesiems ir bendražygiams, jie vykdė savo misiją – vesti Lietuvą į laisvę. Jie pasirinko brangią malonę. Ir Dievas juos laimino. To turime niekada nepamiršti, nes tai – mūsų laisvės šaknys.
Kaip sakė popiežius Pranciškus viešnagės Lietuvoje metu, „kiekvienai kartai tenka įsisąmoninti praeities sunkumus bei pasiekimus ir dabartyje pagerbti savo protėvių atminimą. Nežinome, kas bus rytoj, tačiau žinome, kad kiekviena karta privalo puoselėti ją subrandinusią „sielą“ padėjusią kiekvieną akistatą su skausmu paversti galimybe. Tik taip šaknys, padėjusios subrandinti vaisius, kuriais mėgaujamės šiandien, išliks gyvybingos ir sveikos“(iš kalbos Simono Daukanto aikštėje).
Galiausiai turime gyventi šiandien. Ir šiandien kiekvieną iš mūsų Jėzus kviečia: sek paskui mane. Aš padarysiu tave žmonių žveju. Ką tai reiškia? Rinktis brangią malonę, nebijant mokėti kainos. Tai reiškia palikti savo asmeninių interesų, siauro individualistinio pasaulėlio tinklus ir su entuziazmu dirbti kuriant bendrąjį gėrį. Tai reiškia matyti globalesnę viziją – tiek savo, tiek valstybės gyvenimui. Tai reiškia ieškoti tų, kurie yra visuomenės paribiuose, ir ginti jų poreikius. Tai reiškia ugdyti jaunosios kartos moralines vertybes ir atsakingą pilietiškumą. Tai, galiausiai, reiškia leisti Dievui būti Dievu: pripažinti Jo valios pirmumą ir, Jo vedamiems, žengti į ateitį su viltimi.
Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas
2020 m. sausio 13-osios šv. Mišios Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje