Brangūs broliai ir seserys,
švęsdami šeštąjį Velykų sekmadienį vis dažniau girdime apie Šventosios Dvasios pažadą ir skaitome apie jos veikimą pirmykštėje Bažnyčioje. Ši naujo gyvenimo nuojauta skatina mus laukti Sekminių, o su jomis – ir dvasinio atsinaujinimo. Tai tarsi viltį teikiantis, vis švelnesnis karantinas: gal nedrąsiai, bet su vis didesniu džiaugsmu grįžtame į viešąjį gyvenimą, gyvus susitikimus, bendrai švenčiamą Eucharistiją. Viliamės, kad galiausiai pandemija bus įveikta ir gyvensime atnaujintą gyvenimą.
„Nepaliksiu jūsų našlaičiais“ – šis guodžiantis Jėzaus pažadas pasilikti su mumis per amžius išsipildo Šventosios Dvasios – žadėto Globėjo ‒ atsiuntimu. Ji suburia Bažnyčią, įkvepia ir veda jos narius Tiesos pilnatvės link. Šiandien skaitiniuose girdėjome, kaip Šventoji Dvasia įkvėpdavo apaštalus skelbti Evangeliją, kaip jos galia vykdavo ženklai ir stebuklai, kaip ji suteikdavo drąsos bei stiprybės persekiojimuose. Šventoji Dvasia nužengdavo ant kitatikių, perkeisdavo širdis ir situacijas. Ne tik anuo metu, bet ir dabar per Šventąją Dvasią patiriame, kad Kristus yra Tėve, mes – Kristuje, o Kristus – mumyse. Ji mus kreipia šventumo link ir duoda jėgų gyventi.
Vienas ryškiausių šių laikų Šventosios Dvasios vedimo liudytojų buvo šventasis popiežius Jonas Paulius II, kurio 100-ąsias gimimo metines minėsime rytoj. Iš tiesų jį galime vadinti „didžiuoju“ popiežiumi, kurį dar gyvam esant daugelis laikė šventuoju. Tie, kurie stebėjome jo laidotuves, prisimename susirinkusiųjų šauksmą „santo subito“ – „greičiau tebūnie paskelbtas šventuoju“. Ant jo karsto padėta ir vėjo vartoma Evangelijų knyga tarsi gyvu simboliu išreiškė bei patvirtino žinią, kad Jono Pauliaus II mokymas ir tarnystė buvo vedami Šventosios Dvasios. Dar kaip vyskupas dalyvaudamas II Vatikano Susirinkime jis įnešė savo indėlį į Visuotinės Bažnyčios mokymą. Vėliau, tapęs popiežiumi, pasirūpino, kad būtų išleistas naujasis Katalikų Bažnyčios Katekizmas, atnaujintas kanonų teisės kodeksas, sustiprintas ekumeninis dialogas. Savo mokymą Jonas Paulius II išskleidė gausiose enciklikose, kurios palietė visus: popiežius kalbėjo šeimoms, drąsino pasauliečius, atnaujino kunigų bei pašvęstųjų ugdymo gaires, išryškino moters vaidmenį, iškėlė dialogą kaip esminį būdą ieškant sutarimo su kitaip manančiais.
Savo apmąstyta Kūno teologija Jonas Paulius II atstatė pusiausvyrą asmens lytiškumo sampratoje. Šventasis popiežius ypač vertino ir gynė šeimos instituciją. Galbūt tai lėmė jo asmeninė patirtis ‒ juk jo tėvams pradėtas beatifikacijos procesas.
Jono Pauliaus II veikla buvo universali, misionieriška ir apėmė visą pasaulį: joks popiežius iki jo nebuvo aplankęs tiek šalių, surengęs tiek pasaulinių susibūrimų. Būtent jis buvo Pasaulio jaunimo dienų ir Pasaulio šeimų susitikimų iniciatorius, savo stipria charizma suburdavęs minias. Jonas Paulius buvo šventumo šauklys, palaimintaisiais paskelbė 1338, o šventaisiais ‒ 482 asmenis ‒ tai yra daugiau nei visi per paskutinius 500 metų iki jo buvę popiežiai.
Jonui Pauliui II esame dėkingi už pal. Jurgio Matulaičio beatifikaciją bei šv. Faustinos Kovalskos kanonizaciją. Savo 1980 metų enciklikoje apie Dievo gailestingumą Dives in misericordia popiežius rašė, kad gailestingumas yra Dievo meilė, apreikšta Kristaus slėpinyje. „Kristaus slėpinys kviečia kreiptis į tąjį gailestingumą, jo šauktis šiuo sunkiu ir neramiu Bažnyčios ir pasaulio istorijos tarpsniu“ (DM VIII, 15). 2000 metais skelbdamas seserį Faustiną šventąja Jonas Paulius II ją paskyrė Varšuvos, Polocko, Vilniaus ir Krokuvos globėja, šių miestų gyventojus ypač ragindamas rūpintis Dievo Gailestingumo apaštalavimu. Penkerius metus anksčiau jis lankėsi Romos Šventosios Dvasios bažnyčioje, kuri skirta Dievo Gailestingumo kultui puoselėti. Čia prisimindamas, kad Bažnyčia nuolat meldžiasi ir rūpinasi žmonių kūno bei dvasios sveikata, jis sakė: „Visiems medikams, slaugytojams, seselėms ir kitiems ligoninėje tarnaujantiesiems noriu pasakyti: pasitikėkite Viešpačiu! Būkite Dievo gailestingumo apaštalais, pagal sesės Faustinos Kovkovaalskos kvietimą ir pavyzdį rūpinkitės visais kenčiančiais kūnu ir ypač dvasia. Visiems leiskite patirti guodžiančią ir džiaugsmą žadinančią Viešpaties gailestingąją meilę.“ Šie žodžiai ypač aktualūs mums šiomis dienomis.
Jonas Paulius II savo veikla bei mokymu įtaką darė ne tik teologijos bei sielovados, bet ir socialinėje bei politinėje srityje. Jis daug prisidėjo prie komunistinio režimo žlugimo ir geležinės uždangos sugriovimo. Lenkijos „Solidarumo“ sąjūdžio aplinkoje popiežius skleidė katalikų socialinį mokymą kaip trečiąjį kelią tarp komunizmo ir laukinio kapitalizmo, kol galiausiai ši laisvoji profsąjunga pradėjo Lenkijoje pervartą, sukėlusią grandininę reakciją kitose Rytų bloko šalyse.
Dauguma mūsų dar gyvai prisimename Jono Pauliaus II vizitą Lietuvoje 1993 metų rugsėjį. Šis vizitas tarsi apvainikavo tai, ką popiežius jau buvo nuveikęs mūsų šalies labui: 1987 metais minint Lietuvos Krikšto jubiliejų palaimintuoju paskelbė arkivyskupą Jurgį Matulaitį, o 1988 metais pakėlė kardinolu vyskupą Vincentą Sladkevičių ‒ taip palaikydamas ir įvertindamas Lietuvą. 1991 metais Šventasis Tėvas Lietuvos teritorijoje įkūrė dvi bažnytines provincijas – Vilniaus ir Kauno arkivyskupijas su sufraganinėmis vyskupijomis ‒ ir paskyrė metropolitu arkivyskupą Audrį Juozą Bačkį, kurį 2001-aisiais irgi pakėlė kardinolu.
Vos tik išrinktas popiežiumi, Jonas Paulius II savo kardinolišką purpurinę pijusę paskyrė Aušros Vartų Dievo Motinai. Šioje šventovėje yra ne tik jo kardinoliška, bet ir popiežiška pijusė, kurią paliko lankydamasis Lietuvoje. Vienas universaliausių jo gilaus marijinio pamaldumo ženklų yra papildyta Rožinio malda ‒ tai jis pridėjo ketvirtąją Šviesos slėpinių dalį.
Išties neįmanoma nesižavėti Dievo Dvasios veikimu per šį šventąjį, kuris buvo tokios plačios širdies ir plačios minties žmogus. Galime matyti, kaip Dievo malonė veikia per žmogiškąją prigimtį – ji pašventina ir padaugina mūsų pastangas. Todėl niekada neturėtume galvoti, kad mes esame pernelyg maži ar nereikšmingi didžiajame Dievo plane. Atsidavę Šventosios Dvasios vedimui atsiduriame tikrovėje, kuri gerokai peržengia mūsų apskaičiuotus numatymus.
Šiandien antrajame skaitinyje girdime raginimą skelbti Evangeliją ir būti „visuomet pasiruošus įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie mumyse gyvenančią viltį“. Per savo vizitą Lietuvoje šventasis popiežius ragino Lietuvos vyskupus teikti pirmenybę naujajai evangelizacijai. Vėliau, įžengiant į trečiąjį tūkstantmetį, apaštališkajame laiške Novo millennio ineunte Jonas Paulius II aiškiai pabrėžė, kad naujoji evangelizacija yra Bažnyčios prioritetas. Prieš 20 metų jo užrašyti žodžiai ir šiandien skamba itin aktualiai: „Dabar tai kartoju dar sykį, pirmiausia norėdamas pabrėžti, jog privalome atgaivinti savyje pradžios polėkį, leisdamiesi pagaunami apaštališkojo skelbimo po Sekminių įkarščio. Privalome iš naujo įžiebti savyje Pauliaus, sušukusio: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1 Kor 9, 16), aistrą. Tokia aistra netruks pažadinti Bažnyčioje naują misijų dvasią, kuri bus ne rezervuota grupei „specialistų“, bet apims visus Dievo tautos narius. Tas, kuris tikrai buvo sutikęs Kristų, negali laikyti jį vien sau, jis turi jį skelbti“ (NMI 40).
Minėdami šv. Jono Pauliaus gimimo šimtmetį prisiminkime, kad jo pavyzdys ir mokymai nėra tik istorija, bet labai aktuali žinia mums šiandien. Pažymėkime šią sukaktį naujai atsiliepdami į Šventojo Tėvo kvietimą atverti duris Kristui. Jo mokymu ir pavyzdžiu leiskimės būti vedami Šventosios Dvasios ir pamatysime, kad ji keis mūsų vidų ir mus supantį pasaulį.
Amen.
+Gintaras Grušas
Pamokslas, sakytas Aušros Vartų Gailestingumo Dievo Motinos koplyčioje 2020 m. gegužės 17 d., minint šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II 100-ąsias gimimo metines.