Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
„Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save“, – ragina mus apaštalas Jokūbas antrajame skaitinyje (Jok 1, 22). Kokio žodžio vykdytojai mes turime būti? Žodžio, kuris yra įdiegtas mūsų širdyje ir kuris gali išgelbėti mūsų sielas. Tas žodis – tai Dievo įstatymas.
Dievo mums duoti įsakymai, apie kuriuos kalba šiandienos skaitiniai, yra mus išlaisvinanti jėga. Kartais gali atrodyti, kad bet kuris įsakymas apriboja mūsų laisvę ir mus suvaržo. Bet su Dievo įsakymais taip nėra. Jie, nors ir užrašyti Šventajame Rašte, pirmiausia yra įrašyti mūsų širdyje.
Šis mėnuo kaip tik yra metas, kai daugelis paukščių išskrenda žiemoti. Ar kada pagalvojote, kaip paukščiai be jokio kompaso ir žemėlapio gali nuskristi tūkstančius kilometrų, o vėliau grįžti į savo lizdą? Mokslininkai nustatė, kad paukščio organizmas labai jautriai jaučia Žemės magnetinį lauką, kitaip tariant, paukštis turi kompasą viduje ir jo klausydamas grįžta namo. Panašiai yra ir su Dievo įsakymais. Gerai išugdyta sąžinė yra vidinis kompasas, kuris veda mus namo, veda ten, iš kur esame atėję, tai yra – pas Dievą.
Dievo įsakymai veda mus į gyvenimą, o jų nesilaikymas – į mirtį. Šiandienos Evangelijoje Jėzus sako: „Iš vidaus, iš žmonių širdies išeina pikti sumanymai“ (Mk 7, 21). Pastaruoju metu girdėjome daug žinių apie Bažnyčios narių padarytą blogį, nusikaltimus labiausiai pažeidžiamiems žmonėms – vaikams ir jaunuoliams. Tiek daug blogio kyla į paviršių. Iš kur jis? Sekdami blogio pėdsakus galiausiai visada rasime konkretaus žmogaus širdį, kurioje įvyko sprendimas nusigręžti nuo Dievo įsakymo ir jį sulaužyti. Visur, taip pat ir Bažnyčios nariuose, vyksta ši žūtbūtinė gėrio ir blogio kova, kurios laukas yra žmogaus širdis. Matydamas šią dvasinę kovą, Šventasis Tėvas kviečia mus melstis ir pasninkauti. Tai dvi labai galingos dvasinės kovos priemonės – malda ir pasninkas.
Broliai ir seserys, dvasinėje kovoje mes nesame vieni. Visada galime remtis į Mariją. Prieš tris šimtus metų čia vyko Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, paveikslo vainikavimo didelės iškilmės. Kokia šio įvykio prasmė? Mūsų protėviai pasirinko Mariją būti Lietuvos valdove, kad ji gintų mūsų šalį. Tačiau ne tik nuo išorės priešų. Pirmasis priešas yra tas, kuris nori pražudyti sielą. Pirmiausia turime gintis nuo sielų priešo ir šioje kovoje Marijos apgynimo šaukiamės.
Kreipiuosi į jus, tėvai ir seneliai, perduokite tikėjimą Marijos globa savo vaikams. Tegul jie žino apie Motiną, į kurią visada gali kreiptis. Vakar į Trakus atėjo daug jaunimo iš Vilniaus ir naktį šioje bazilikoje jie šlovino Dievą. Tačiau kiek daug jaunų žmonių visiškai nepažįsta Marijos. Ar jūsų vaikai, jūsų anūkai ją pažįsta ir myli? Jei norime Lietuvai viltingos ateities, turime užauginti kartą, labai mylinčią Mergelę Mariją. Tai mūsų atsakomybė. Jei išmokysime savo vaikus mylėti Mariją, suteiksime jiems tokią apsaugą, kurios niekas negali įveikti.
Brangieji, kaip jūs saugote savo turtą, tai, ką turite vertingiausio? Yra įvairių būdų. Pinigus galima padėti į banką arba į seifą. Namuose galima įrengti signalizaciją ir priešgaisrinę apsaugą. Tačiau vertingiausi dalykai mūsų gyvenime neapsaugomi tokiais būdais. Kur mums saugoti tai, kas vertingiausia: šeimą, tikėjimą, Tėvynę, mūsų dorybes, sveikatą ir kitus turtus? Pažiūrėkime, ką daro Dievas. Jis savo Sūnų patiki saugoti Marijai. Loreto litanijoje į Mariją kreipiamės „Sandoros skrynia“, nes joje Dievas saugo naująją ir amžinąją Sandorą tarp Dievo ir žmonijos.
Tad štai mums pavyzdys, kur saugoti tai, kas brangiausia, – patikėti savo turtą Marijai. Tai ir padarėme šiais metais paaukodami Lietuvą Nekaltajai Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai. Nors jubiliejiniai metai artėja į pabaigą, nenustokime kalbėti šios Lietuvos paaukojimo maldos. Įpraskime ir patys dažnai atnešti į Marijos rankas tai, ką turime vertingiausio, sudėti visa tai į paties Dievo sutvertą Sandoros skrynią, kurioje niekas nepražus, bet bus išsaugota amžinybei.
Po kelių dienų minėsime šventojo Jono Pauliaus II kelionės į Lietuvą 25-metį. Tai Marijos ranka atvedė jį į mūsų šalį. Jis atskrido rugsėjo 4-ąją, kaip tik Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, dieną, o išskrido rugsėjo 8-ąją, Šiluvos Marijos dieną. Jis ėmėsi padėti mums, ką tik atgavusiems laisvės dovaną, išmokti gyventi laisvėje. Atsimenu, kaip jis sakė Lietuvos jaunimui: „Tavęs, Lietuvos jaunime, laukia sunkus, bet garbingas uždavinys: ne nuo langų, bet nuo pamatų pastatyti savo krašto ateitį.“ Tačiau kartais atrodo, jog pastatėme tik langus, kad galėtume pro juos išskristi. Ar buvo išgirsti net ir tokie paprasti paraginimai: patiems skaityti Evangeliją, pažinti tikėjimą ir Krikšto pažadus gilinantis į Katekizmą, kurti šeimas kaip namų Bažnyčias, pasauliečiams imtis didesnės atsakomybės evangelizuojant komunistinės ideologijos nualintą kraštą?
Ir štai dabar laukiame atvykstant Šventojo Tėvo Pranciškaus. Trakų Dievo Motinos jubiliejus simboliškai užsibaigs rugsėjo 23-ąją, kai Šventajam Tėvui aukojant Mišias Kaune kartu su juo žvelgsime į šį Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, atvaizdą šalia altoriaus. Tada Marija per savo pasiuntinį Pranciškų vėl bandys atgręžti mūsų širdis į Kristų, kad iš tiesų atsiverstume ir atsinaujintume dvasia. Atsiversti, pakeisti kryptį, grįžti prie Kristaus – štai kokia tikroji jubiliejaus prasmė.
Broliai ir seserys, įsiklausykime į šią Evangelijos vietą: „Prisiartinęs prie Jeruzalės ir išvydęs miestą, Jėzus verkė jo ir sakė: „O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių. Tu sulauksi dienų, kai tavo priešai apjuos tave pylimu, apguls iš visų pusių ir suspaus tave; jie parblokš ant žemės tave ir tavo vaikus su tavim ir nepaliks tavyje akmens ant akmens, nes tu nepažinai savo aplankymo meto“ (Lk 19, 41–44).
Šias iki popiežiaus vizito likusias dienas skirkime nuoširdžiai ir giliai maldai, kad Lietuvos žmonės pažintų „aplankymo metą“, pažintų mums skirtą malonės laiką. Pastaraisiais metais šventėme daug svarbių įvykių: Gailestingumo jubiliejų, vyskupo ir kankinio Teofiliaus paskelbimą palaimintuoju, Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, jubiliejų ir galiausiai laukiame Šventojo Tėvo vėl apsilankant mūsų žemėje.
Argi tai nėra malonės laikas? Tačiau galų gale viskas atsiremia į žmogaus širdį, kuri gali likti akla ir kurčia. Melskimės už save pačius, karštai melskimės už visus mūsų brolius ir seseris, visus Lietuvos žmones, kad pažintume „aplankymo metą“ ir kad mūsų širdys būtų pasiruošusios išgirsti Dievo žodžius, kuriuos Jis kalba per savo pasiuntinius.
Trakų Dievo Motina, Lietuvos Globėja, Tau pavedu mūsų pasirengimą Šventojo Tėvo vizitui, visą tą laiką, kai jis lankysis Baltijos šalyse, ir visų Lietuvos žmonių širdis, kad paruoštum jas kaip gerą dirvą Dievo žodžio sėklai kristi. Amen.
Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika
2018 m. rugsėjo 2 d.
Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, atlaidai,
minint paveikslo vainikavimo 300 metų jubiliejų