Brangūs broliai ir seserys, brangūs broliai Kristaus kunigystėje,
šiandienos Evangelija ir skaitinys, bet ypač Evangelija rodo mums Gailestingąjį Jėzų – jau prisikėlusį ir rodantį savo gailestingumą. Pakeliui į Emausą jis prieina prie jau einančių mokinių. Nelaukia pakvietimo, bet, kaip ir per mūsų gyvenimus, jis eina šalia. Tada, kai mes jį matome arba kai jo nematome. Jis yra. Ir ne tik yra. Jis, eidamas šalia mūsų, siekia pradėti mus mokyti.
Vienas iš gailestingumo darbų sielai – pamokyti nemokančius. Jėzus moko Dievo žodžiu. Jis moko Šventojo Rašto pranašystėmis. Jis tam mums ir duoda Dievo žodį, kad mes galėtume mokytis apie Dievą. Pažinti jo gailestingumą. Jis eina kartu su mokiniais ir laukia jų iniciatyvos. Prieina prie jų namų, bet laukia, kol jie paprašys… Kol jie paprašys jo: pasilik su mumis, užeik, leisk mums patirti dar ilgiau tavo artumą ir tavo meilę. Užeina Viešpats pas juos, jų kviečiamas, ir tada, laužydamas duoną, atskleidžia save, atskleidžia savo buvimą tarp jų. Kad jis – prisikėlęs Viešpats. Tokiu būdu nurodo, kad jis liks su jais, bet taip pat liks su mumis amžinai.
Pirmajame skaitinyje apaštalai prieina prie luošo vyro. Ko jie prašo? Mato, kad jis elgetauja, nori iš jų ko nors. O Petras sako: įsmeik savo akis į mane (plg. Apd 3, 4). Ko Viešpats iš mūsų prašo? Kad mes į jį įsmeigtume savo akis, atiduotume jam visą savo dėmesį. Tada jis iš savo gailestingumo gelmės veikia mumyse.
Mums, kunigams, Jėzaus pavyzdys yra nepaprastai svarbus, nes mes norime būti Gailestingumo nešėjais. Esame pašaukti jais būti. Lygiai tie patys etapai mūsų kunigystėje turi atsiskleisti, kad Gailestingumas galėtų tekėti mums ir per mus.
Prisiminkime tuos etapus dar kartą. Einant keliu, Jėzus eina kartu su savo mokiniais, būna kartu, būna šalia. Ko iš mūsų prašoma? Kad mes eitume kartu su mums pavestaisiais, mums patikėtais Dievo tautos nariais. Popiežius jau dvejus metus bando mums akcentuoti specialiu terminu – sinodinė Bažnyčia. Tai reiškia, visa Bažnyčia eina kartu, o joje, kartu su ja, eina jos ganytojai, eina pats Jėzus.
Jėzus eidamas juos mokė. Tai viena iš tų misijų, kurias gavome ypatingu būdu diakonato šventimų dieną. Gavome misiją mokyti. Mūsų mokymas turi kilti iš Dievo žodžio, iš Dievo žodžio pažinimo. Ne tik iš tų paskaitų, kurias klausėmės būdami seminarijoje, bet ir iš Dievo žodžio pažinimo, patepto Šventąja Dvasia, kad mes perduotume tikintiesiems tą gilią prasmę, Dievo buvimą Dievo žodyje.
Mes mokome ir patys esame tarp tų nemokytųjų. Kiekvieną kartą, kai mes atskleidžiame Dievo žodį ir prašome Šventosios Dvasios vedimo, Dievas ir toliau mums atskleidžia Dievo žodžio gelmę. Kad mes galėtume dalintis su kitais kaip laužyta duona, kurią mes daliname. Tada Jėzus užeina pas juos, kad su jais pasiliktų, su jais laužo duoną – Eucharistinę duoną. Tą ir mes darome kiekvieną kartą, kai susirenkame švęsti Eucharistijos.
Laužome duoną, kad ir žmonės atpažintų Kristaus buvimą toje duonoje ir tarp mūsų. Vatikano II dokumentas apie Šventąją Liturgiją Sacrosanctum Concilium primena mums, kad Jėzus yra tarp mūsų Šv. Mišių metu keturiais pavidalais. Pirmiausia pačiame kunige, kuris vadovauja Eucharistijai Kristaus vardu. Tada Dievo žodyje, kuris yra dalinamas, kurio pats Jėzus mus moko. Jėzus yra tarp mūsų pačioje Eucharistijoje, kurią mes daliname, ir Jėzus yra kiekvienoje į Mišias susirinkusioje Dievo tautoje, nes mes esame vienas Kristaus Kūnas. Jėzus yra pas mus ir su mumis. Tame duonos laužyme, šiame Eucharistiniame susibūrime mes turime jį atpažinti. Jis kviečia mus atpažinti jį tarp mūsų. Ir jis lieka su mumis. Toje pačioje Eucharistijoje.
Šioje šventovėje ypatingu būdu esame kviečiami rinktis ir turime galimybę adoruoti. Jėzaus kvietimas yra lygiai toks pats, kokį šv. Petras pasakė luošiui: pažvelk į mane, žiūrėk į mane. Tas luošasis žiūrėjo su viltimi, tikėdamas ką nors gauti. Taip ir Jėzus, kuris pasilieka su mumis Šventojoje Eucharistijoje, kviečia mus: pažvelk į mane. Su viltimi, su pasitikėjimu ką nors gauti.
Tai yra Emauso pamoka ir šiandien, kai minime Kunigų dieną šioje šventovėje. Svarbu prisiminti, kad mes, kunigai, esame pašaukti būti gailestingumo įrankiais. Kaip Devyndienio antrosios dienos intencijoje Jėzus Faustinai priminė, kad kunigai yra gailestingumo latakai, per kuriuos Jo gailestingumas teka, taip ir per mus turi nuolat tekėti Dievo Gailestingumas. Ypač tuose dviejuose dalykuose, kuriuos tik kunigai gali daryti, – duoti nuodėmių išrišimą ir teikti šventąją Eucharistiją. Tai didžiuliai Dievo Gailestingumo įrankiai, kuriais – ypač per šiuos atlaidus, per šias dienas – Viešpats kviečia mus kaip tikinčiuosius semtis, o kaip kunigus dosniai dalinti.
Dar kartą noriu šiandien pakviesti tikinčiuosius: melskitės už kunigus, melskitės už pašaukimus. Kuo daugiau kunigų atsilieps į tą pašaukimą, tuo daugiau bus tų latakų, tų instrumentų – įrankių, kad Dievo Gailestingumas galėtų skleistis tarp mūsų, mus maitinti. Prisiminkite tą įvaizdį iš šiandienos Evangelijos, kur Jėzus visada eina šalia savo mokinių. Prieina pats, net kai jie neatpažįsta. Pakvieskime jį gyventi, pasilikti su mumis mūsų asmeniniame gyvenime, kad mes galėtume džiaugtis jo malonėmis ir gailestingumu. Amen.
+Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Kunigų diena Dievo Gailestingumo šventovėje, 2014 04 03