Šiandien Žemaičių Kalvarijos atlaiduose minime Šeimų ir pasaulio žemaičių dieną.
Pasaulyje yra daugybė Kalvarijos kelių ir paprastesnių Kryžiaus kelių, pradedant pirmuoju Jeruzalėje, tačiau bet kurioje pasaulio vietoje esantis žemaitis mintimis vis grįžta į šias kalveles su koplytėlėmis, kurias dar mažas būdamas su tėvais ar seneliais lankė.
Čia, Žemaičių Kalvarijoje, mes su pasitikėjimu meldžiamės Marijai, Krikščioniškų Šeimų Karalienei. O kas yra krikščioniška šeima? Visame pasaulyje tėtis, mama ir jų vaikai yra vadinami šeima, bet ne kiekvieną šeimą galime pavadinti krikščioniška.
Katalikiška šeima kyla iš Santuokos sakramento. Per Santuokos sakramentą Kristus ateina į sutuoktinių gyvenimą, kad nuolat jį gaivintų savo malone. Katekizmas moko, kad per Santuokos sakramentą Kristus pasilieka su sutuoktiniais, „duoda jiems jėgų imti savo kryžių ir sekti Juo, pakilti parpuolus, vienas kitam atleisti, nešioti vienas kito naštas, paklusti „vienas kitam dėl Kristaus baimės“ (Ef 5, 21) ir mylėti vienas kitą švelnia ir vaisinga antgamtine meile“ (1642).
Santuoka – tai sakramentas, ženklas, kad vyras ir moteris tampa viena, kaip Kristus yra viena su Bažnyčia. Kristaus amžina, ištikima, gailestinga meilė Savo sužadėtinei, Šventajai Bažnyčiai, tampa pavyzdžiu ir šaltiniu, nuolat gaivinančiu sutuoktinių meilę vienas kitam. Santuokos sakramentas yra kelias, kuriuo Kristus ateina ir pasilieka prie šeimos židinio.
Tikriausiai kiekvienas žinome laimingų šeimų pavyzdžių, tačiau taip pat žinome, gal net asmeniškai esame patyrę, kas yra sužeista šeima. Matome mūsų miestuose ir miesteliuose globos namų, kuriuose auga tūkstančiai vaikų. Dauguma jų irgi gimė šeimoje, tačiau ji buvo žaizdota, nepilna, nepajėgi dovanoti meilės. Žinome, kad maždaug kas antra santuoka baigiasi skyrybomis. Jei dar pridėtume tuos sutuoktinius, kurie neišsiskiria, tačiau nesutaria, gyvena susiskaldę ir vieniši (nes vienatvė įmanoma ir šeimoje), – pagrįstai kyla klausimas: Viešpatie, ar tavo paliepimas „Ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria“ (Mk 10, 9) nėra mums per sunkus? Ar ištikima, visą gyvenimą trunkanti meilė sutuoktiniui, sutuoktinei nėra mano jėgas pranokstantis paliepimas?
Įsiklausykime į šios dienos pirmąjį skaitinį: „Įsakymas, kurį tau šiandien užkraunu, neviršija tavo jėgų ir nėra tau tolimas. […] tas žodis visai tau arti: jisai tavo lūpose, tavo širdyje, – tu gali jo laikytis“ (Įst 30, 11–14).
Įsakymas, apie kurį čia kalbama, yra tas pats, kurį nurodo Įstatymo mokytojas šiandienos Evangelijoje: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą, kaip save patį“ (Mk 12, 30). Šis įsakymas tarsi sutraukia į vieną visą Senojo Testamento Sandorą – dešimt Dievo įsakymų, per Mozę duotų izraelitų tautai. Nors Įstatymas buvo Viešpaties padiktuotas ant Sinajaus kalno ir iškaltas akmeninėse plokštėse, jis nėra tarsi „nuleistas iš dangaus“, nėra žmogui per sunkus. Šį įsakymą žmogus randa savo prigimtyje, savo viduje: „Jisai tavo lūpose, tavo širdyje“ (Įst 30, 14). Kitaip tariant, šis įsakymas nėra tai, kas žmogų suvaržo, jį verčia būti ne savimi. Priešingai – jis žmogų išlaisvina, padeda būti labiau savimi, gyventi pagal savo prigimtį.
Lygiai taip yra ir su ištikimos meilės įsakymu sutuoktiniams. Šis amžinos, ištikimos meilės troškimas glūdi žmogaus prigimtyje. Kiekvienas nori būti mylimas besąlygiškai ir amžinai. Mūsų prigimtyje taip pat glūdi troškimas save dovanoti kitam. Dovanoti būtent taip – visiškai, laisvai, neatšaukiamai. Būti tokia dovana vienas kitam yra pašaukti sutuoktiniai. Su kokiu džiaugsmu jaunavedžiai taria vienas kitam „taip!“. Save dovanodamas kitam žmogus patiria daugiau tikro džiaugsmo, negu gaudamas ką nors pats. Tik savęs dovanojimas, ne vien šeimos, bet ir visuomenės gyvenime, gali mums suteikti džiaugsmo pilnatvę.
Taip yra todėl, kad savęs dovanojimo įstatymas yra įrašytas mūsų prigimtyje. Esame sukurti pagal Dievo paveikslą. O koks yra Dievas? Antrajame skaitinyje girdėjome, kad „Kristus yra neregimojo Dievo atvaizdas“ (Kol 1, 15). Jis yra tas gailestingas samarietis, kuris pasilenkia prie sužeisto ir palikto žmogaus ir aptvarsto jo žaizdas. Kristus visiškai ir neatšaukiamai save dovanoja ant Kryžiaus. Apie šį meilės slėpinį mums pasakoja Žemaičių Kalvarija. Čia galime įsižiūrėti, kaip atkakliai ir su meile Jėzus eina Kryžiaus keliu, kad galėtų save dovanoti. Net ir kančios valandą Jis meiliai pažvelgia į kiekvieną sutiktąjį: verkiančias moteris, Veroniką, iš laukų grįžtantį Simoną, savo Motiną.
Tačiau ką daryti kasdienybėje, kai kitas pasielgia neteisingai, kai sukyla pyktis, kai jaučiuosi įskaudintas ir atleisti darosi per sunku, kai mane įskaudinęs žmogus nė neprašo atleidimo. Jėzaus palyginimas apie gailestingąjį samarietį šiandien gali prakalbėti naujai. „Kas […] tau atrodo artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ – klausia Jėzus Įstatymo mokytoją. „Tas, kuris parodė jam gailestingumo“, – atsako šis.
Šeimos nesantaikos šaknys glūdi ne mūsų prigimtyje, o nuodėmėje. Velnias yra tas, kuris nuolat kėsinasi mus apiplėšti, atimti iš mūsų Dievo teikiamą malonę. Jis – tie plėšikai, kurie sumuša ir palieka. Šeimos žaizdos dažniausiai yra nuodėmės paliktos žaizdos. Kai šeimoje kyla konfliktas, nesantaika, dažnai norisi ją spręsti siekiant įrodyti savo teisumą. Atrodo, jei kitas pripažins mano teisumą, taika bus pasiekta. Tačiau galima elgtis ir kitaip. Galima paklausti: ar šeimoje aš kitam esu artimas? O kas yra artimas? Tas, kuris parodo gailestingumo.
Kalbėdamas su Įstatymo mokytoju, Jėzus pasielgia labai subtiliai, išmintingai vesdamas šį provokatorių tiesos link. Įstatymo mokytojas, lyg teisindamasis dėl pradžioje Jėzui mesto iššūkio, klausia: „O kas gi mano artimas?“ (Lk 10, 29). Tačiau pažvelkime, kad pabaigoje Kristus pats jo klausia: „Kuris tau atrodo buvęs artimas?“ Įstatymo mokytojas atsako: „Tas, kuris parodė jam gailestingumo“, o Jėzus priduria: „Eik ir tu taip daryk.“ Taigi Jėzus neina Įstatymo mokytojo pasiūlytu keliu, Jis nesiaiškina, kas man yra artimas, bet nurodo, kaip aš turiu būti artimas kitam. Jėzus parodo gailestingumo kelią. Taigi krikščioniška šeima yra gailestingumo namai.
Į klausimą, kas yra krikščioniška šeima, galime atsakyti dar ir taip: tai tokia šeima, kuri savo Karaliene laiko Mergelę Mariją. Rožinio vėrinys yra tvirčiausias saitas, padedantis išsilaikyti kartu. Šventojo Rožinio kalbėjimas kartu su vaikais, pagarbiai namuose laikomas Mergelės Marijos atvaizdas – kad ir šio, Krikščioniškų Šeimų Karalienės paveikslo, kopija – yra tvirta atrama kiekvienai šeimai. Kiekvienas iš mūsų yra paliestas nuodėmės, tačiau kaip mažas vaikas susižeidęs bėga pas mamą, taip ir mes skubėkime pas Mergelių Mergelę ir nepavarkime prašyti: Marija, Šeimų Karaliene ir Gailestingumo Motina, melskis už mus!
+ Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
2016-07-08 Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai, Šeimų ir pasaulio žemaičių diena