Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
šios nakties Evangelijoje girdėjome, kaip moterys, įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį baltais drabužiais ir nustėro. Jis joms tarė: „Nenusigąskite“ (plg. Mt 16).
Toks raminimas dažnai kartojasi Šventajame Rašte, žmonėms susidūrus su angelais. Angelai atspindi Dievo šlovę, Dievo galybę. Susitikime su Dievu ta Dievo šlovė gali žmogų pirma išgąsdinti. Angelai įvairiuose susitikimuose pirmiausia taria „nebijok“: „Nebijok, Marija, Tu radai malonę pas Dievą“ (Lk 1, 30), „Nebijok, Zacharijau“ (Lk 1, 13), „Nebijokite, štai aš skelbiu Jums didį džiaugsmą“ (Lk 2, 10). Angelas Velykų rytą taip pat taria moterims: „Jūs nebijokite!“ (Mt 28, 5).
Ne tik angelai, bet ir Jėzus tose vietose Evangelijoje, kur apreiškia savo dieviškumą, savo galybę, turi raminti ir pačius apaštalus. Audroje, eidamas vandeniu prie jų, jiems taria: „Tai aš, nebijokite“ (Mt 6, 50; Mt 14, 27). Arba po atsimainymo Taboro kalne: „Kelkitės, nebijokite“ (Mt 17, 7). Mato Evangelija primena, kad tą patį Velykų rytą, sutikęs moteris, Jėzus ir joms pirmiausia sako: „Nebijokite“ (Mt 28, 10).
Ši baimė, dėl kurios ramina angelai ir pats Jėzus, yra Dievo baimė. Tai Šventosios Dvasios dovana, kuri natūraliai mumyse iššaukia nuostabą ir pagarbą, atvirumą ir klusnumą, žadina pasitikėjimą bei atveda prie išminties ir žinojimo.
Tos baimės nereikia bijoti – tai Šventosios Dvasios Dovana. Bet mūsų gyvenime yra daug kitų – žmogiškų baimių: žmogus bijo mirties, nesėkmės, bijo būti apleistas, atstumtas, pamirštas, bijo dėl ateities nežinomybės. Jėzus mokydamas kalba ir apie šias baimes. Jis moko: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną ir paskui negali daugiau kenkti“ (Mt 10, 28–31). Arba kitur: „Nebijok, mažoji kaimene, Jūsų tėvas panorėjo atiduoti Jums karalystę“ (Lk 12, 31). Tai yra raginimas pasitikėti Dievo Apvaizda, nesvarbu, kokios aplinkybės.
Jėzus mus moko ne tik teorijos. Paulius laiške žydams primena, kad turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų suprasti mūsų silpnybių, nes jis viskuo panašus į mus, išskyrus nuodėmę (plg. Žyd 4, 15). Jėzus pats mums duoda pavyzdį, kaip nugalėti baimes, kurios natūraliai kyla mūsų širdyje. Jėzus Alyvų darželyje – tą girdėjome ir apmąstėme ketvirtadienio vakarą – patiria baimę, žmogišką baimę mirties akivaizdoje. Kaip Jėzus nugali tą didžiulę baimę? Jis ją įveikia per savo meilės ryšį, per santykį su Tėvu. Jis su juo kalbasi: Tėve, jei galima, pašalink šitą išbandymą, šią taurę, bet ne kaip aš noriu, bet pagal tavo valią (plg. Mt 26, 39).
Šis Jėzaus ir jo Tėvo santykis pastovus. Jėzus su Tėvu kalbėdavo dienomis ir naktimis. Ir mus mokina, kad pirmiausia savo maldose išlaikytume tą santykį su mus mylinčiu Tėvu. Jėzus, mokindamas savo apaštalus melstis, pradeda žodžiais „Tėve mūsų“, kad mes turėtume gyvą santykį su mus mylinčiu Tėvu.
Apaštalas Jonas savo laiške primena, kad nebėra meilėje baimės, tobula meilė išveja baimę todėl, kad Dievas yra meilė, jis niekada neapleidžia (plg. 1 Jn 4, 18). Jis kviečia mus į tą meilės santykį su juo.
Kartais žmonės galvoja, kad meilės antitezė yra baimė arba neapykanta. Bet iš tikrųjų meilės antitezė yra abejingumas. Apreiškimo knygoje tas abejingumas įvardijamas kaip drungnumas: nei šiltas, nei šaltas (plg. Apr 3, 15).
Šiandien, Kristaus prisikėlimo akivaizdoje, esame kviečiami peržengti abejingumą, priimti Dievo meilę ir atsiliepti į ją su meile. Tai meilė, kuri reikalauja iš mūsų kasdienio dėmesio, – ne proginė, ne šventinė, bet kasdienė. Esame kviečiami mirti savajam „aš“, savo savimeilei, kad gimtume naujam santykiui su Dievu.
Šį vakarą visame pasaulyje daugelis gims tam naujam santykiui su Dievu. Čia, Katedroje, penki katechumenai priims Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentus. Tai yra įžengimas į meilės santykį su Dievu. Šie įkrikščioninimo sakramentai kviečia mus naujai gyventi tuo santykiu. Krikštas įveda į santykį su Švenčiausiąja Trejybe.
Mieli krikštijamieji, jūs netrukus tapsite Dievo vaikais, jūs būsite dangiškojo Tėvo sūnūs ir dukros, jūs būsite Jėzaus broliai ir seserys, bet jis bus jums Viešpats.
Jūs būsite Dievo meilės Šventojoje Dvasioje dalininkais. Eucharistijoje ypatingu būdu patirsite Dievo artumą – Dievo, kuris mus maitina savimi, savo Kūnu ir Krauju. Bet Eucharistijoje jis yra uždengtas šydu – duonos pavidalu, kad mes galėtume į jį žiūrėti ir su juo bendrauti be baimės. Eucharistijoje mes turime Dievą, kuris lieka su mumis, kuris vis mus perkeičia, kad mes vis labiau į jį panašėtume.
Sutvirtinimo sakramentu jūs būsite įgalinti misijai Šventosios Dvasios galia, t. y. meilės galia. Kaip ir apaštalus, Šventoji Dvasia ir jus perkeis. Apaštalai buvo pakeisti: iš baimingų vyrų, besislepiančių po Kristaus mirties, tapo drąsiais Dievo liudytojais pasaulyje, kuris buvo ne mažiau priešiškas Gerajai Naujienai, kaip dažnai matome šiandienos pasaulyje.
Mūsų veikla, kaip Jėzaus ir apaštalų, turi būti Šventosios Dvasios vedama. Tiktai tada ji gali duoti vaisių gyvenime. O mums, jau pakrikštytiems, šis vakaras, ši naktis yra priminimas ir kvietimas atnaujinti gyvą meilės santykį su mus mylinčiu Dievu, į kurį mes buvom įvesdinti krikšto dieną, kad ir mumyse tobula meilė išvytų visas baimes ir mes visu savo gyvenimu sugebėtume skelbti: Kristus prisikėlė ir gyvena tarp mūsų!
Kartu melskime už krikštijamuosius, kurie netrukus priims šią didžiulę Dievo dovaną.
Arkivyskupas Gintaras Grušas
Homilija Velyknakčio šv. Mišiose Vilniaus Katedroje, 2024-03-31