Liepos 10 d. Krokuvoje, Vavelyje, Šventųjų Stanislovo ir Vaclovo katedroje, paminėtas „Žygimanto“ varpo 500-asis jubiliejus. Šį varpą Lietuvos Didysis Kunigaikštis ir Lenkijos Karalius Žygimantas Senasis užsakė 1520 metais pas meistrą Hansą Behamą. Varpas buvo pagamintas Krokuvoje esančioje varpų liejykloje ir pakabintas Vavelio Katedros bokšte 1521 metų liepos 9 dieną, sekmadienį.
Minint šią sukaktį iškilmingoms šv. Mišioms vadovavo Krokuvos arkivyskupas Marek Jędraszewski, koncelebravo Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, dalyvavo Lenkijos ir Lietuvos prezidentai, gausus būrys svečių.
Šv. Mišių pabaigoje arkivyskupas Gintaras Grušas tarė padėkos žodį, kuriame paminėjo, kad šis, jau 500 metų skambantis varpas „Žygimantas“ liudija Lietuvos ir Lenkijos bendrą istoriją ir bendrą tikėjimą. Varpas – tai Dievo balsas, jo kalbėjimas mums, siekiant pažadinti ir išlaikyti mūsų dėmesį tiek džiaugsmo, tiek pavojaus metu. „Toliau teskamba „Žygimantas“ ir kiti bažnyčių varpai. Toliau jie težadina mūsų tautas, Europą ir visą pasaulį! Kai nebegirdimas Dievo balsas, kyla pavojus taikai ir laisvei,“ – kalbėjo arkivyskupas.
Ganytojas priminė abiem tautoms aktualius žodžius, įrašytus ant kito – kiek mažesnio – Laisvės varpo, kurį prieš daugiau nei 100 metų JAV lietuviai dovanojo Lietuvai: „Skambėki per amžius vaikams Lietuvos. Tas laisvės nevertas, kas negina jos.“
Krokuvos arkivyskupas Marek Jędraszewski homilijoje akcentavo: „Jau penkis šimtus metų varpas „Žygimantas“ skamba svarbiausiomis Bažnyčiai, Lenkijos tautai ir valstybei akimirkomis, skelbdamas mūsų Tėvynei palaimos žodžius, kurie mums visiems yra nenugalimos vilties pagrindas: Εὐλογητὸς ὁ θεὸς – Benedictus Deus – Garbė Dievui!
—
Krokuvos arkivyskupo Marek Jędraszewski homilija (dienos liturginiai skaitiniai):
„Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje“ ‒ laiške Efeziečiams rašė šv. apaštalas Paulius (Ef 1, 3). Εրλογητոς ὁ θεոς καὶ πατὴρ τοո κυρίου ἡμῶν Ἰησοῦ Χριστοո (eulogetos ho Teos kai pater tu kyriu hemon Iesu Christu) – šis Dievo palaiminimas aidėjo Romos imperijoje gyvenančių krikščionių, kurie tuo metu paprastai vartojo graikų kalbą koiné kaip jų lingua franca, lūpose. Nuo šv. Jeronimo laikų, per šimtmečius šis palaiminimas įgavo lotyniškų žodžių, esančių Vulgatoje, formą: Benedictus Deus et Pater Domini nostri Iesu Christi. Εրλογητς ὁ θεրς – Benedictus Deus – garbė Dievui.
Būtent taip galėjo kreiptis į Dievą tie, kuriuos Jis pasirinko ir paskyrė šventumui, –pripildyti visokeriopos dvasinės palaimos Kristuje (plg. Ef 1, 3), nuo krikšto momento įtraukti į Jo mirtį ir prisikėlimą, todėl besidžiaugiantys Dievo vaikų orumu. Tai jie gavo dovanų Dievo meilę tiesai, kurios dėka jie gali teisingai perskaityti savo amžinąjį išrinkimą, padarytądar „iki pasaulio sukūrimo“ (plg. Ef 1, 4a), ir kvietimą būti Dievo didybės šlovei (plg. Ef 1, 12a). Tačiau taip būti galima su viena sąlyga ‒ krikščionys turi turėti savo viltį Kristuje. Jis yra mūsų paveldėjimo laidas, kol bus atpirkta jo nuosavybė jo didybės šlovei (plg. Ef 1, 14).
Su šiuo palaiminimu jungiasi padėka ir prašymas. Tolesnėje laiško Efeziečiams ištraukoje šv. Paulius rašo: „Nesiliauju dėkojęs už jus, prisimindamas jus ir melsdamas, kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, garbės Tėvas, suteiktų jums išminties ir apreiškimo Dvasią ir jūs galėtumėte jį pažinti; kad apšviestų jūsų širdies akis ir jūs pažintumėte, kokia yra viltis, į kurią jūs esate pašaukti, koks jo šventųjų garbingo paveldo turtas“ ( Ef. 1, 16‒18).
„Εրλογητոς ὁ θεոς – Benedictus Deus – palaimintas Dievas“ yra ne tiktai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, bet taip pat yra tikinčiųjų Tėvas ir malonių Davėjas – „Πατέρ πιστոν και δοτήρ ηαρίτης – Pater fidelium et Dator munerum“.
Šiandien Bažnyčios liturgijoje perskaityto laiško Efeziečiams ištraukas galima interpretuoti kaip palaiminimo, garbinimo ir prašymo himną. Šio himno turinys įkvėpė kitas krikščioniškas maldas. Todėl krikščionių istorija, t. y. Kristaus Bažnyčios istorija savo giliausioje esmėje pasireiškia per Dievo palaiminimą bei šlovinimą, taip pat per padėką Dievui ir Jo prašymą su pasitikėjimu kartais dramatiškiausiomis krikščionių gyvenimo akimirkomis. Taigi, pirmųjų šimtmečių kankiniai, eidami į tą vietą, kur turėjo liudyti savo didžiausią ištikimybę Kristui, Dievo garbei giedojo giesmes, kurios kėlė didelę nuostabą jų budeliams. Iš tiesų, krikščionių persekiotojai negalėjo viso to suprasti. Tačiau patys krikščionys, apdovanoti išminties Dvasios malone, Dievo Žodžio dėka puikiai pažįsta, kokia yra viltis, į kurią jie yra pašaukti, ir koks šventųjų garbingo paveldo turtas (plg. Ef 1, 18), eidami mirti kankinio mirtimi, tikėjosi, kad netrukus šv. apaštalo Jono apokalipsės žodžiai bus taikomis ir jiems: „Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju. Todėl jie stovi prieš Dievo sostą ir tarnauja jam dieną naktį jo šventovėje, o Sėdintysis soste išskleis ant jų padangtę. Jie nebealks, nebetrokš, nebekepins jų saulė nei jokia kaitra. Nes Avinėlis, kuris stovi prieš sostą, juos ganys ir vedžios prie gyvybės vandens šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių“ (Apr 7, 14‒7).
Puikus tokio pirmųjų krikščionių nusistatymo aprašymas yra II amžiaus kūrinys, pavadintas Didache, tai yra Dvylikos Apaštalų mokslas, ypač jame užrašytos maldos, kuriose Dievo šlovinimas ir garbinimas neatsiejami nuo dėkingumo. Šios maldos, būtent dėkingumas, buvo integrali krikščionių atnašaujamos Eucharistijos dalis. Prie taurės reikėjo ištarti tokius žodžius: „Ačiū Tau, mūsų Tėve, už šventą Tavo tarno Dovydo vynuogės atžalą, kurią davei mums pažinti per Jėzų, savo Tarną. Tau šlovė per amžius.“ O laužiant duoną reikėjo melstis tokiais žodžiais: „Ačiū Tau, šventasis Tėve, už Tavo šventą Vardą, kuriam paruošei namus mūsų širdyse; dėkojame už mokymą, tikėjimą ir nemirtingumą, kurį mums apreiškei per savo Sūnų Jėzų. Tau garbė per amžius.“
Nuo 313 metais imperatoriaus Konstantino Didžiojo paskelbto Milano dekreto Dievo laiminimas ir dėkingumas Jo vardui prasiskverbė iš katakombų slaptaviečių ir tamsumų. Nuo to laiko krikščionys galėjo laisvai gerbti Dievą viešose ano meto Romos Imperijos vietose. Jie visur statė savo šventoves ir kartu ieškojo kaskart naujesnių formų savo tikėjimui išreikšti. Tikras lūžis šiuo atžvilgiu įvyko šv. Paulino, Nolos miesto, esančio į rytus nuo Neapolio, vyskupo, gyvenusio IV ir V amžių sandūroje, dėka. Pagal tradiciją būtent jis išrado varpą, šį nepaprastą muzikos instrumentą, kurio garso šaltinis yra jo virpėjimas, skatinamas širdies plakimo. Labai greitai šv. Paulino išradimas buvo plačiai pripažintas. Dėl to nuo V amžiaus visa krikščioniškoji Europa gyveno klausydama varpų garsų skambėjimo. Jais buvo skelbiamas kasdienių maldų laikas, Bažnyčios ir valstybės švenčių ir iškilmių dienos; jie suskambėdavo pavojaus metu ir pranešdavo apie pergales. Skambėdavo Dievo ir šventųjų garbei, sveikindavo vyskupus ir karalius, atsisveikindavo su didvyriais ir paprastais žmonėmis, kurie jau peržengė amžinybės slenkstį, – pagal savo tikslą, išsakytą maksima: Laudo Deum verum, plebem voco, congrego clerum, defunctos ploro, nymbos fugo, festaque honoro, o tai reiškia: „Šlovinu tikrąjį Dievą, šaukiu žmones, sušaukiu dvasininkus, apverkiu mirusius, nuveju audras ir švenčiu šventes.“
Kuo didesnis buvo Europos miestas, tuo daugiau būdavo bažnyčių ir tuo turtingesnė, iškilmingesnė ir darnesnė varpų muzika skambėjo tą pačią dienos valandą. Muzika tikrai nepaprasta! Kviečianti atiduoti Dievui garbę ir kartu padedanti kiekvienam krikščioniui suprasti, kad bažnyčios varpas skamba ir asmeniškai jam – pasakodamas jam apie jo kaip Dievo vaiko orumą, taip pat apie jo laikiną gyvenimą, apie būtinybę pasitaisyti ir atgailauti už nuodėmes, o visų pirma kviesdamas jį melstis ir garbinti Nenusakomąjį.
1521 metų liepos 13 dieną jau nuo pusės XV amžiaus esančių Krokuvos katedros varpų „Kardinolas“, „Stanislovas“ ir „Vaclovas“ skambėjimą pirmą kartą milžiniškai sustiprino ir savo didingu garsu praturtino varpas „Žygimantas“. Žygimantas Senasis jį užsakė 1520 metais pas meistrą, kilusį iš Niurnbergo, Hansą Behamą. Varpas buvo pagamintas Krokuvoje esančioje jo varpų liejykloje ir pakabintas Katedros bokšte 1521 metų liepos 9 dieną, sekmadienį. Tai XIX a. įamžino Jonas Matejko savo garsiame paveiksle.
Varpo apvalkale esantis lotyniškas įrašas, prasidedantis žodžiais Deo Optimo Maximo – „Geriausiajam, Aukščiausiajam Dievui“, – neabejotinai įsirašo į laiške Efeziečiams esantį himną, kuris prasideda žodžiais: „Garbė Dievui…“ Tik Dievui priklauso žmonių Jam atiduodama aukščiausia garbė ir šlovė, nes tik Jis yra geriausias ir aukščiausias – ir kaip tik šį karaliaus Žygimanto I, vadinamo Senuoju, tikėjimą išreiškė jo užsakytas ir sukurtas varpas.
Prisimename, ką šv. apaštalas Paulius rašė toliau savo laiške Efeziečiams apie krikščionių orumą: jie pašaukti tam, kad būtų šventi ir nesutepti Dievo akivaizdoje. Tą pačią minčių seką atskleisime tolesnėje „Žygimanto“ varpo įrašo dalyje. Galime perskaityti tokią dedikaciją: „Ir Nekaltojo Prasidėjimo Dievo Gimdytojai bei savo šventiesiems globėjams.“ Minint Viešpaties šventuosius, negalima pirmiausia nepaminėti Marijos, kuriai jau XIII amžiuje buvo skirtas pirmas lenkų kalba parašytas himnas. Jis taip pat buvo Lenkijos riterių giedamas Žalgirio mūšyje kaip tautinis himnas „Nekaltojo Prasidėjimo Dievo Gimdytoja, Dievo palaiminta Marija“ (lenk.: Bogurodzica Dziewica, Bogiem sławiena Maryja).
O varpo įraše paminėti šventieji globėjai ‒ tai šv. Žygimantas ir šv. Stanislovas. Jų reljefai yra ant varpo apvalkalo. Nepaprastas yra šių dviejų asmenybių sujungimas, kurį galima paaiškinti tik nepaprastu likimu tų, kuriuos Dievas pasirinko dar prieš sukurdamas pasaulį ir kuriuos iš meilės paskyrė per Jėzų Kristų tapti įsūniais“ (plg. Ef 1, 4‒5).
V ir VI amžių sandūroje gyvenęs Burgundų karalius Žygimantas, užmušęs savo sūnų Sigeriką iš pirmų vedybų, sukėlė valstybėje visuotinį pasipiktinimą, labai gailėjosi padarytų žudynių, nuvyko kaip piligrimas į šv. Mauricijaus vienuolyną, kur daugelį mėnesių atgailavo, pasninkavo ir meldėsi. Valstybės pavojaus akivaizdoje Žygimantas 523 metais paliko vienuolyną ir pradėjo nelygią kovą su karaliumi Teodoriku ir ostrogotais. Pateko į nelaisvę, o po kelių mėnesių kalėjimo susijungęs su Teodoriku Chlodomeras, Frankų karalius, galutinai įsakė nužudyti Žygimantą, įmetant jį kartu su visa šeima į šulinį. Įvykdė tai nepaisydamas vyskupo Avito prašymų, kuris iš visų jėgų norėjo gelbėti Žygimanto gyvybę. Tradicija išlaikė jį savo atmintyje kaip karalių, kuris buvo pamaldus, dažnai lyginamas su karaliumi Dovydu, kuris, įvykdęs žmogžudystę, viešai atgailavo už savo nuodėmę. Šv. Grigalius iš Tours’o pavadino Žygimantą kankiniu. Kaip kankinys jis buvo gerbiamas visoje viduramžių Europoje, taip pat karališkose Liuksemburgų ir Jogailaičių šeimose.
Savo ruožtu Krokuvos vyskupas Stanislovas iš Ščepanovo viešai smerkė karaliaus Boleslovo II, vadinamo Narsiuoju arba Dosniuoju, blogą elgesį. Vis dėlto karalius visiškai neketino pripažinti savo nusikaltimų blogio. 1079 metais nuteisė Stanislovą, kad jam būtų nupjautos rankos ir kojos. Toks žiaurus nužudymas sukėlė didžiulį Lenkijos visuomenės pasipiktinimą, dėl kurio karalius turėjo bėgti iš Lenkijos. Pagal tradiciją jis už savo nusikaltimą iki gyvenimo pabaigos atgailavo kaip niekam nežinomas vienuolis Benediktinų vienuolyne Osijeke Karintijos krašte. O 1253 metais kanonizuotas vyskupas Stanislovas tapo Lenkijos, kuri tuo metu vienijosi po suskirstymo į kunigaikštystes, globėju, taip pat globėju visų tų, kurie gynė ir gina Dievo teisės pranašumą teisės, kurią kuria vien tik žmonės, atžvilgiu.
„Puikusis Žygimantas, Lenkijos karalius, šį vertą savo proto ir žygių varpą įsakė sukurti 1520 Viešpaties metais“ – skamba paskutiniai įrašo žodžiai ant varpo apvalkalo.
„Puikusis Žygimantas“ – šie žodžiai atitinka teologinį paaiškinimą to, ką šv. Paulius rašė savo laiške Efeziečiams apie krikščionis, įsūnytus Dievo vaikus, apdovanotus visokeriopos išminties ir supratimo malone, gyvenančius „Jo didybės garbei“ (plg. Ef 1, 5. 8. 12). Be abejonės, karalius Žygimantas Senasis buvo visiškai įsitikinęs nepaprastu orumu būti krikščionimi. Vis dėlto, kai savo proto didybę ir veiksmus lygino su meistro Hanso Behamo iš vario pagamintu didžiuliu varpu, visų pirma turėjo omenyje savo kaip Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės (nuo 1506 metų) ir Lenkijos karaliaus (nuo 1507 metų) laimėjimus. Dėl to ant varpo apvalkalo atsirado Lenkijos Erelio ir Lietuvos Vyčio vaizdai, simboliai susijungusių valstybių, kurias valdė protingai ir sėkmingai. Varpo užsakymo (1520 m.) ir varpo pagaminimo (1521 m.) metai yra centre dviejų didelių įvykių, per kuriuos pasireiškė Lenkijos-Lietuvos valstybės didybė ir efektyvumas. Pirmasis įvykis ‒ puiki lenkų ir lietuvių kariuomenės, kuriai vadovavo didysis Lietuvos etmonas Konstantinas Ostrogiškis, pergalė, laimėta Oršos mūšyje 1514 metų rugsėjo 8 dieną. Čia buvo sunaikinta prieš Lenkiją ir Lietuvą nukreipta imperatoriaus Maksimilijono sąjunga su caru Vasilijum III.
Antrasis įvykis ‒ tai 1525 metų balandžio 8 dieną sudaryta Krokuvos taika, o dvi dienas vėliau, balandžio 10 d., įvyko vadinamoji Prūsų vasalo ištikimybės priesaika, kuri užkirto kelią nuolatiniams Lenkijos konfliktams su Albrechtu Hohenzollernu ir Kryžiuočių Ordinu. Nepaisant XIX a. Krokuvos konservatistų teiginių, reikia pripažinti istorinę tiesą, kad profesoriaus Andžejaus Novako nuomonė yra teisinga: „Krokuvos sutartis leido laisvai plėstis Žečpospolitai kaip specifiniam politinės bendrijos modeliui, kuris rėmėsi visų pirma ne karais, ne okupacija, ne dinastiniais apskaičiavimais, bet susitarimais, bendrais interesais, mėginimais pasiekti konsensusą. (…) Krokuvos sutartis įtvirtino Lenkijos Karalystės sienas nuo šiaurės ir vakarų (…) beveik 250 metų, net iki Frideriko II atėjimo ir jo inicijuoto padalijimo“ (A. Nowak, Dzieje Polski, 4 tomas, 210 psl.).
Pasirodo, kad karalius Žygimantas Senasis, įsakydamas parašyti ant Hanso Behamo pagaminto varpo tekstą apie „savo proto ir veiksmų didybę“, geriau ir tiksliau vertino savo pasiekimus negu visos kartos istorikų, kurie, pradedant kandžia satyra, pavadinta Stančiko aplankas, ne tik kaltino lenkų tautą dėl nepriklausomybės netekimo, puolė tautos praeitį, ypač tautinius sukilimus, bet ir matė imperatoriaus Pranciškaus Juozapo valdžioje laimingą Lenkijos valstybės pratęsimą.
O atidžiai ir giliai nagrinėjant tolesnę Lenkijos tautos istoriją, ypač nuo Lenkijos padalijimo ir laisvės netekimo 1795 metais iki šių dienų, puikiai suprantame, kad mums reikia labiau įsiklausyti į nuo Vavelio per visą Lenkiją sklindantį „Žygimanto“ varpo garsą, o ne laikyti teisingais tuos balsus, kurie mus pasiekia iš nelabai tolimos praeities, taip pat ir šiuolaikinius balsus, žiniasklaidos stiprinamus milžinišku triukšmu, kurie norėtų mums, lenkams, atimti dvasią, viduje užmigdyti ir sutrikdyti, privesti prie nepaliaujamos savikritikos ir savęs mušimo; norėtų atimti norą kovoti dėl autentiškos didybės, paskatinti lojalumui stipresniems ir turtingesniems, kurie liepia mums ieškoti pagalbos ir paramos tų, kurie mus daugel kartų engė, o dvidešimtojo amžiaus totalitarizmų metu stengėsi išnaikinti visą mūsų inteligentiją, kad iš tautos likučių padarytų svetimiems tarnaujančius belaisvių būrius.
Šią būtinybę nepaliaujamai klausytis to, ką pasakoja mums „Žygimanto“ varpas, įžvalgiai išreiškė poetas: „Visi žiūrėjo į viršų, / o varpas kilo – / pakibo viršūnėse / ir iš viršūnių suskambo: / garsas bėgo, bėgiojo, / suposi viršuje, / aukštai, po debesimis – / o didžiulė minia nusilenkė. / (…) Varpas skambėjo“. Kūrinyje skamba didžiulė Lenkijos istorijos tradicija, varpas yra jos širdis. Kaip ilgai skamba varpas „Žygimantas“, taip ilgai gyvuoja tauta, kuriai nuolat pakanka drąsos ir išminties įsiklausyti į iškilmingą varpo garsą, pasakojantį apie Dievą, apie ypatingą kiekvieno krikščionio orumą, apie Lenkiją, mūsų Tėvynę, kuri žūtbūtinai trokšta likti ištikima savo krikščioniškoms vertybėms.
„Varpas skambėjo.“
Jau penki šimtai metų varpas „Žygimantas“ skamba svarbiausiomis Bažnyčiai, Lenkijos tautai ir valstybei akimirkomis, skelbdamas mūsų Tėvynei palaimos žodžius, kurie mums visiems yra nenugalimos vilties pagrindas: Εὐλογητὸς ὁ θεὸς – Benedictus Deus – Garbė Dievui! Amen.