Sveikindamas mielus tikinčiuosius su Kristaus Gimimo šventėmis, kviečiu Jus visus džiaugsmingai ir su vaiko širdies paprastumu prisiliesti prie dieviškojo Kūdikio paslapties, kuri mums šiandien dovanoja savąjį gyvenimą.
Jėzaus Kristaus gimimas sujungė laiką ir amžinybę, Dievą ir žmogų. Šią šventą naktį nuskambėjusi angelų giesmė: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2,14), – atskleidžia mums nuostabią tikrovę: „Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį“ (2 Kor 5,19). Meilė yra pagrindinė priežastis, paskatinusi Jėzų ateiti į žemę: „O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį“ (1 Jn 4,9).
Kristus atėjo, kad apreikštų mums, koks yra Dievas. Per Jėzų Dievas mums įgavo veidą. Marija buvo pirmasis žmogus, priėmęs Jėzų tokį, koks Jis iš tiesų yra. Angelas Marijai apreiškė, kad Jėzus „bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus“ (Lk 1,32), tačiau Marija mato mažytį Kūdikį, panašų į daugelį kitų naujagimių. Dievas neparūpino savo Sūnui net patogesnio būsto. Marija ir Juozapas Dievo didybę turi įžvelgti pridengtą skurdo ir vargingumo skraiste. Kalėdos mums leidžia suvokti nuostabią paslaptį: Dievas, pasirinkdamas žmogų savo bendradarbiu, remiasi ne vien žmogaus prigimtimi, bet ir savo malone. „Sveika, malonėmis apdovanotoji!“ (Lk 1, 28), – tai pirmieji Angelo žodžiai, pasakyti Marijai. Tik malonės dėka jaunutė Palestinos dukra, atpažino Dievą-Žmogų.
Angelų paraginti piemenys sakė: „Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė“ (Lk 2,15). Mažas Betliejaus miestelis, tiksliau netgi jo pakraštys, – tapo Dievo malonės ir meilės mokykla. Visi, kurie ją aplankė, buvo perkeisti, jie buvo pripildyti Dievo pažinimo, kuris nepasiekiamas jokiu mokslu. Malonė yra Dievo dovana, kuri akimirksniu gali pakeisti mūsų gyvenimą. Kaip įvyksta šis pasikeitimas? Grįžkime į Betliejų. Piemenys budi, jie atidūs, jų širdyje gyveno viltis. Tai svarbiausios sąlygos, kad Dievo malonė paliestų žmogaus širdį. Budėti, laukiant ženklo, ištverti, kai aplinkui taip tamsu. Būtent tai ir reiškia būti tikinčiam. Dievas ateina pas tuos, kurie viliasi, laukia, budi ir ištveria.
Laukti ir budėti, tai nereiškia nieko neveikti. Išminčių kelionė į Betliejų, kai jie sekė naujai suspindusia žvaigždę, mus moko, kad tikėjimas yra kelionė: išminčiai keliauja (Mt 2,1). Jie rizikuoja nieko nerasti, būti išjuoktais, jų tyko kelionės pavojai, tačiau Dievo malonė palietė jų širdį ir jie išvyksta ieškoti Dievo.
Prie varganos Dievo-Žmogaus prakartės įsižiebia Evangelijos aistra, kuri plinta po visą pasaulį, paliesdama vis daugiau atvirų širdžių. Ši aistra įžiebia meilės ugnį. Šventoji naktis tęsiasi ir paliečia kiekvieną, kuris tyromis vaiko akimis sugeba pamatyti didįjį Stebuklą, patikėti, kad Dievo malonė gali paliesti ir jo širdį, gali suteikti polėkį kilti, eiti, ieškoti, o suradus – atverti akis Dievo teikiamai šviesai, išplėsti širdį, kad ji taptų jautresne, dosnesne, gailestingesne ir savo aplinkoje spinduliuoti šilumą.
Gelbstintis Dievas neprimeta savęs. Jis neapreiškia savo galybės ir jėgos, kol tamsoje neišdrįstame leistis į kelionę, rizikuoti patikėti Jo rodomais ženklais. Kalėdos mūsų klausia: „Ar yra Viešpats tarp mūsų, ar ne?“ (Iš 17,7). Kodėl dar tiek daug žmonių nenori arba nepajėgia Jo sutikti? Kodėl Kalėdos vis labiau virsta švente be Kristaus? Kodėl daugeliui mielesnė blizganti eglutė, gipsinė kūdikio figūrėlė, spalvotas atvirukas už gyvą realų Dievą-Žmogų?
Kalėdų spindesys neuždengia pasaulio skurdo, smurto, skausmo. Ne visi gali giedoti švelnias Kalėdų giesmes, ragauti gardžius valgius, gauti mielas dovanėles. Skaudi tikrovė kėsinasi sužlugdyti mūsų viltį. Kur yra Dievas? Jei nėra Dievo, – sako Dostojevskis, – viskas galima. Dievas nėra nuo mūsų pasislėpęs, veikiau mes jį sunkiau atpažįstame. Jis ir šiandien vaikšto tarp mūsų, prisidengęs keleiviu, alkanu, vargšu, kaliniu, ligoniu. Ar mes sutikome Kristų? Vienas amerikiečių teologas sako, kad vargšams yra Dievo duota užduotis: priimti krikščionių meilę. O Motina Teresė sakė: „Iš pradžių mes mąstome apie Jėzų, paskui išeiname ir ieškome Jo persirengusio“.
Šiandien žmonės supainioja regimąją ir neregimąją Dievo karalystę. Keliaujanti Bažnyčia neišvengiamai yra pavargusi, dulkėta ir dėmėta, tačiau Bažnyčia negali tapti vien tik žmogiška, išorine, matoma. Ji negali tapti mūsų poreikių patenkinimu: kultūros ir meno erdve, žmogiškojo bendravimo klubu, socialiniu centru. „Bažnyčia, – kaip sako Kūdikėlio Jėzaus Teresė,– turi kūną, sudarytą iš įvairių narių, tačiau jai negali trūkti svarbiausios, kilniausios dalies, Bažnyčia turi Širdį (Dievą) ir toji Širdis DEGA MEILE. Vien tik Meilė verčia veikti Bažnyčios narius, Meilei užgesus apaštalai nebeskelbs Evangelijos, kankiniai atsisakys lieti savo kraują…. Meilė apima visus pašaukimus, Meilė yra viskas, Ji ta pati visais laikais ir visose vietose… Ji yra amžina“. Šventasis Raštas mums sako: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4,80). Būtent ši Meilė atėjo į žemę ieškoti žmogaus.
Kalėdų Žinia kviečia mus šiandien: ateikite į Betliejaus mokyklą, ateikite prislėgti skausmo ir džiaugsmingi; ligoti ir sveiki; ateikite seni ir jauni; ateikite praradę viltį ir ją iš naujo sutikę; ateikite nusiminę ir laimingi; ateikite išsigandusieji, kurie esate prislėgti savojo trapumo, – ateikite tyri kaip vaikai, ateikite ištvermingi kaip Išminčiai, ateikite prie Dievo lopšio ir išgirskite Jums šiandien skelbiamą žinią: „Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien… jums gimė Išganytojas“ (Lk 2,10).
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas