200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

Vysk. D. Trijonio pamokslas: būti Jėzaus atspindžiu kiekvienam sutiktam

2020 gegužės 10

Šio V Velykų sekmadienio liturginiai skaitiniai mums primena krikščionių uždavinius pasaulyje.

Pirmasis skaitinys labai realistiškai piešia pirmųjų krikščionių iššūkius. Vienas iš svarbiausių – pagalba vargstantiesiems. Kalbama, kad graikiškai kalbančių krikščionių tarpe kilo nepasitenkinimas, nes trūksta pagalbos jų bendruomenės našlėms.

Iš kur atsirado toji problema? Šventasis Raštas įsakė rūpintis našlėmis, kurios liko be šeimos paramos, neturėjo pragyvenimo šaltinio. Judaizme į šią pareigą buvo žiūrima labai rimtai. Buvo stengiamasi laikytis rabinų tradicijos, pagal kurią numirti derėtų Izraelio žemėje, kadangi tik čia Mesijas turi pasirodyti savo atėjimo metu. Todėl daugelis į svetimus kraštus išvykusių žydų senatvėje vėl grįždavo į Izraelį pasitikti amžinybės. Kai mirdavo vyrai, jų našlės, nelikus maitintojo, patirdavo didžiulį skurdą. O pasak egzegetų, kadangi daug senyvo amžiaus žydų gyveno Jeruzalėje, tai, atsižvelgiant į neproporcingai didelį iš emigracijos sugrįžusių ir Jeruzalėje gyvenusių žydų našlių skaičių, nebuvo pakankamai tų, kurie galėtų suteikti našlėms tinkamą paramą. Jos būdavo priverstos kęsti didžiulį nepriteklių. Todėl tarp graikiškai kalbančiųjų kyla nepasitenkinimo banga. Tačiau ši problema tuoj pat išsprendžiama, nes suprantama, jog Bažnyčios misija yra ne tik skelbti Dievo Žodį ir melstis, bet ir rūpintis tais, kurie vargsta. Tuoj pat išrenkami graikiškai kalbantys žydai, pilni Dvasios ir išminties, ir jiems pavedama tarnystė vargšams.

Čia matome, kad Apaštalų Darbai kalba apie regimą, po tokio sprendimo duotą Dievo ženklą bei patvirtinimą – bendruomenėse Dievo žodis klestėjo ir mokinių skaičius Jeruzalėje augo. Tuo parodoma, kad Viešpats laimina šią veiklą kaip vieną iš esminių Bažnyčioje.

Iš tikro tarnystė vargšams yra vienas iš svarbiausių Bažnyčios uždavinių. Tai yra solidarumo ženklas, kuris liudija, kad krikščionys gyvena Jėzaus meilės dvasia. Galime pasakyti, jog nuo pat pradžių rūpinimasis tais, kurie negali pasirūpinti, yra Bažnyčios identiteto, jos DNR dalis.

Antrasis skaitinys labai prasmingai kalba apie Dievo namų statybą. Kertinis akmuo yra Kristus, o mes glaudžiamės prie Jo ir sudarome vieną Dievo Bažnyčią. Krikščionys vadinami gyvaisiais akmenimis, kurie šalia kertinio akmens per įvairius amžius yra lipdomi ir taip auga nuostabus Dievo Bažnyčios rūmas. Skaitinyje minimas įdomus simbolis – akmuo. Jis reiškia tvirtumą ir pastovumą, iš kurio pastatytas tvirtas ir nelaikinas namas.

Išrinktoji Tauta turėjo ilgus metus keliauti per dykumą ir gyventi palapinėse. Dažnai girdime, kad krikščionis šiame pasaulyje išgyvena laikinumo būseną, nes mūsų tikrieji namai yra danguje. Ne veltui brolių krikščionių ortodoksų švytintys kupolai savo forma primena palapines, kur centre yra kryžius. Esame kol kas dar tik kelionėje amžinybės link. Tačiau ten turime atsinešti tvirtą savo gerų darbų akmenį, kuris skirtas Dievo rūmo statybai. Todėl šis gyvenimas jau yra būsimųjų namų danguje statybos pradžia. Darydami gerus darbus, gyvendami maldos ir sakramentinį gyvenimą, mes jau čia, žemėje, dedame tvirtą pagrindą savo amžinybės būstui.

Evangelijoje išgirstame Pilypo ir tą amžiną žmonijos troškimą pamatyti nematomą Dievą: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir mums bus gana“ (Jn 14, 8). Tačiau gerai žinome, kad žmogui nebus niekada to gana. Jis nuolat ieškantis ir nepasitenkantis tuo, ką jau turi ar mato dabar.

Dievas apsireiškia žemėje, Jis tampa vienas iš mūsų, gal todėl taip sunku Jį pastebėti. Mes norėtume Jį matyti kažkur toli, ant aukštų kalnų, o Jis yra čia pat, visai šalia mūsų, einantis kartu su kiekvienu vargstančiu jo skausmo keliu. Nes Dievas tapo vienas iš mūsų, prisiėmė mūsų žmogišką kūną. Tai galbūt mus trikdo ir neramina. Juk niekas negali pasakyti, kad Dievo gyvenime nesutiko.

Dar daugiau, Jėzus sako: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą“ (Jn 14, 8). Reiškia, kad Jėzus yra Tėvo atspindys. Galime įžvelgti Tėvo savybes Jėzaus gyvenimo istorijoje, palyginimuose, mokyme, stebukluose, gydyme ir pamatysime paveikslą, koks yra Dievas Tėvas, kuris mus kviečia gailestingumui.

Taigi, mes esame kviečiami prisijungti prie Jėzaus mokinių komandos. Iš mūsų nieko daugiau neprašoma. Tik būti Jėzaus atspindžiu kiekvienam sutiktam. Ir to pakaks. Jokių specialių aprangų ar uniformų. Jokių ypatingų kalbų ar išmintingų žodžių. Tiesiog sekti ir vykdyti Jėzaus kvietimą mylėti vienas kitą, kaip Jis mus pamilo.

Dievas ateina į šį pasaulį, kad jį padarytų ne tik žmogiškesnį, bet ir tokį, kad jame daugiau būtų Dievo šviesos ir meilės. Kas gali tai padaryti? Mes, kurie galime gerais darbais ir malda nešti šią šviesą į pasaulį. Šiandien, kai ypač reikia kuo daugiau savanorystės dvasios įvairiose karitatyvinėse veiklose. Būkime tie, kurie išgirstame Jėzaus švelnų kvietimą įsijungti ir dalintis gerumu. Kaip džiugu matyti, kai pasiaukojančių žmonių atsiliepia ir įtraukia į Carito ar Maltos Ordino veiklas ar kitas gerumo iniciatyvas. Būkime tie, kurie nepraeiname pro šalį, kai mūsų prašo skirti savo laiko ir savęs dėl tų, kuriems reikia pagalbos. Tai bus tie akmenys, kuriuos statysime į Dievo namus. Nes gerumas keičia mūsų kartais abejingą pasaulį į Dievo meilės karalystę.

Pasakojama, kad vieną dieną Motina Teresė su savo seserimis misionierėmis vaikščiojo Kalkutos gatvėmis ir pamatė labai apleistą žmogų, gulintį purve. Jis buvo nešvarus, dvokiantis, apsirengęs skudurais ir visas nusėtas žaizdomis, o aplink sukosi musės. Motina Teresė pasilenkė prie jo, pakalbino jį ir apkabino. Ji paprašė, kad seserys padėtų jį nugabenti į ligoninę. O vienas praeivis, žiūrėdamas šią sceną, tarstelėjo Motinai Teresei: „Aš to nedaryčiau net už milijoną dolerių.“ Motina Teresė jam atsakė: „Aš taip pat. Už milijoną dolerių to nedaryčiau, bet dėl Jėzaus – tai galiu ir privalau padaryti.“ Ne veltui vėliau ji, dalindamasi savo mintimis, pasakys, kad didžiausia liga pasaulyje yra ne tuberkuliozė, raupsai ar net AIDS, o abejingumas, kuris naikina mūsų žmogiškumą.

Baigsiu popiežiaus Pranciškaus, kuris ypač rodo dėmesį vargstantiesiems, žodžiais, pasakytais pirmosios Pasaulinės vargstančiųjų dienos proga: „Maldos, mokinystės kelio ir atsivertimo evangelinį tikrumą patvirtina besidalijanti artimo meilė. Iš tokios gyvensenos kyla džiaugsmas ir dvasios giedrumas, nes savo ranka paliečiamas Kristaus kūnas. Jei norime iš tikrųjų sutikti Kristų, būtina paliesti jo kūną vargšų žaizdose, taip atsiliepiant į Eucharistijoje priimamą sakramentinę Komuniją.“

Šventojoje liturgijoje laužomas Kristaus Kūnas per besidalijančią meilę matomas vargingiausių brolių ir seserų veiduose. (…) Ir iš to kiti pažins mus, kad esame Jėzaus mokiniai, o tuo pačiu pažins dangiškąjį Tėvą.“ Amen.

+ Darius Trijonis
Pamokslas sakytas penktąjį Velykų sekmadienį Dievo Gailestingumo šventovėje Vilniuje, 2020 m. gegužės 10 d.

Kategorijos: Pamokslai, Parapijose

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt