200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

Vysk. Arūno Poniškaičio homilija Gedulo ir vilties dienos šv. Mišiose Vilniaus arkikatedroje

2016 birželio 15

Šiandien prisimename 75-erių metų sukaktį nuo pirmojo masinio Lietuvos gyventojų trėmimo į Sovietų Sąjungos gilumą. Ši diena mums suteikia progą prisiminti ir pagerbti tūkstančius mūsų krašto žmonių, kurie buvo išplėšti iš tėvų ir protėvių žemės. Nenorime, kad jie būtų išplėšti iš mūsų atminties ir iš mūsų širdžių.

Šis mūsų susibūrimas kviečia pamąstyti apie tai, kokiu būdu dalyvaujame savo Tėvynės istorijoje. Tikiu, kad realiai dalyvaujame šioje istorijoje šiandien, kaip ir kasmet, atmindami mūsų tremtinius ir melsdamiesi už juos. Juk šių sumanymų vykdytojų tikslas buvo išplėšti tūkstančius Lietuvos žmonių ne tik iš gimtosios žemės, bet ir iš jos istorijos. Paneigti jų žmogišką orumą, išskiriant šeimas – atskiriant tėvus nuo motinų ir vaikų, kūdikių, nežmoniškomis sąlygomis, gyvuliniuose vagonuose, gabenant į nežinią, į vergiškus darbus, į šaltį, badą ir mirtį.

Negalime pakeisti skaudžios praeities taip, kad jos iš viso nebūtų buvę. Visgi, mes galime ir turime kurti tą vienybę, kurią norėta sunaikinti. Maldos vienybėje esame su visomis nekaltomis trėmimų aukomis. Meldžiamės už tremtinius, kurių liudijimas pasiekė mus per laiškus, jų pačių ar kitų žmonių pasakojimus. Tai tikėjimo, Tėvynės meilės, nepalaužiamos vilties, ištvermės, pasiaukojimo liudijimas.

Meldžiamės ir už tuos tremtinius, kurių vardai ir istorijos mums nežinomi; kurie galbūt žuvo, apgaubti nusivylimo ir išgąsčio; kurie išsinešė gilias nuoskaudos žaizdas. Dievui nėra anonimų. Dievui nėra nei vienos nežinomos ašaros. „Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena“ (Lk 20, 38). Tad melsdamiesi esame toje realioje vienybėje, kurios negali atimti nei tremtis, nei mirtis. Šitokia vienybė yra mūsų jėga.

Ką mums kalba tremtiniai ir jų istorija? Šie žmonės tokie tapo ne savo pasirinkimu. Tai nebuvo iš anksto jų suplanuotas kelias, kuriame būtų norėję patirti ekstremalius iššūkius ir iš anksto tam ruošęsi. Vienintelis ir svarbiausias jų pasiruošimas, aktualus taip pat ir mums šiandien, – tai meilė tam, kas yra neįkainuojama, neišduodama, dėl ko nesiderama. Senajame Testamente, kurio skaitinius Liturgijoje girdime šią savaitę tai vadinama „tėvų palikimu“ („protėvių paveldu“) (1 Kar 21, 3). Nabotas Jezrėelietis už jį sumokėjo savo gyvybės kaina. Tai nebuvo pirmoji pasiūlyta kaina. Samarijos karalius Ahabas, panoręs įsigyti šį netoli jo rūmų esantį vynuogyną – Naboto protėvių paveldą, iš pradžių siūlė kitą vynuogyną, netgi geresnį, arba sumokėti pinigais.

Akivaizdu, kad Nabotui jo vynuogynas buvo daugiau negu žemės sklypas. Kaip ir mums Tėvynė yra daugiau nei apibrėžta teritorija Europos vidury. Tėvynę ypač sudaro jos žmonės: individai, susibūrę į bendruomenę, kurioje kiekvienas yra priimamas ir gerbiamas. Tad mylėti Tėvynę – reiškia stiprinti jos žmonių bendrystę. Kitaip tampame svetimi savame krašte. Jei galvoji tik apie save ir savo naudą, tampi svetimas. Kaip karalius Ahabas, kuris neteisėtai pasisavino kito turtą ir tapo „svetimas“. Jis apiplėšė ne tik Nabotą, atimdamas šio protėvių paveldą ir gyvybę, bet ir visą tautą, neteisingumu pasėdamas baimę, nusivylimą, kerštą.

Vienybė, kurią apgiedame ir himne, nesukuriama bet kokia kaina. „Tegul tavo vaikai eina vien taikais dorybės“ – sveikos vienybės nesukuria galios, finansiniai interesai, kai jie iškeliami virš elementaraus padorumo, sąžiningumo. Tik ant dorybės pamato gali būti statoma patvari vienybė.

Jei nesi svetimas, jei esi namuose, žinai, kad ir tu esi atsakingas už tai, kas yra juose. Pirmiausia už save – kad rinktumeisi dorai ir sąžiningai, bet taip pat ir už kitą. Kokiu būdu? Šį būdą pabrėžia Evangelija, mesdama nelengvą iššūkį: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“ (Mt 5, 44). Kokie nelengvi yra šie žodžiai, pajuntame tiek prisimindami mūsų tėvų, senelių tremtį, tiek ir girdėdami apie sukrečiančius smurto pasireiškimus mūsų dienomis.

Mylėti saviškius, artimų pažiūrų ir vienaip ar kitaip naudingus žmones yra gana paprasta. Tokia bičiulystė sujungia ir nusikaltėlių grupuotes. Su tokia meile įsijungiame į vieną iš daugelio grupių. Tačiau Jėzaus žodžiai, pavyzdys ir Jo už mus pralietas kraujas rodo ir dovanoja mums daug prakilnesnės meilės kelią. Kaip sako šv. Augustinas, mylėk savo priešus, kad jie taptų tavo broliais.

Jeigu broliais laikysime tik tuos, kurie yra mums artimi, tada galime nusivilti tokia meile, nes atrodys, kad ji neveiksminga arba mums nepasiekiama. Nes priešas neskuba pasikeisti ir iš vilko pavirsti taikos balandžiu.

Tačiau ši meilė, į kurią kviečia Jėzus, keičia pirmiausia mus pačius. Tai pasikeitimas, kai priešą pradedame matyti kaip brolį: klystantį, kuriam galima ir reikia nepritarti; gal net keliantį realų pavojų, nuo kurio reikia gintis, tačiau vis tiek brolį. Tada tikrai žinosiu, kad nėra jokios teisės žudyti, terorizuoti, niekinti kitaip manantį, klystantį žmogų. Dievo Karalystė nesukuriama, naikinant Jo paveikslą – žmogų.

Prieš 75 metus trečią valandą nakties prasidėjo masiniai Lietuvos žmonių trėmimai, tūkstančiams atėmę namus, artimuosius, sveikatą ir gyvybę. Tačiau mūsų gyvenimo ir tikėjimo centre yra kita trečioji valanda. Trečioji dienos valanda. Tai Jėzaus mirties ant kryžiaus valanda. Tai Dievo solidarumo su kiekvienu nekaltai kenčiančiu valanda. Jokia tamsos valanda niekada teneužgožia šios Dievo Gailestingumo ir Jo mums dovanojamo gyvenimo valandos.

Vienybė, kylanti iš meilės, paremta sąžiningumu, tiesa ir gailestingumu, teišlaiko mus vilties kelyje.

Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis

Gedulo ir vilties diena,

2016 m. birželio 14 d.

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt