200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

Vysk. A. Poniškaičio pamokslas Dievo Gailestingumo sekmadienį, 2015

2015 balandžio 14

Šiandien baigiame iškilmingai švęsti svarbiausios mūsų tikėjimo šventės – Jėzaus Kristaus Prisikėlimo – aštuondienį. Maldoje vienijamės su Marijos radijo klausytojais 70-yje pasaulio kraštų, dalydamiesi tuo pačiu tikėjimu ir Velykų džiaugsmu.

Mūsų džiaugsmo priežastis yra su mumis esantis Jėzus. Dabar – kaip ir tą pirmosios savaitės dienos vakarą, pasakojimu apie kurį prasidėjo šios dienos evangelija. Tada šio džiaugsmo neaptemdė nukryžiavimo žaizdų žymės ant Jėzaus kūno. Priešingai – jos pasitarnavo kaip ženklai, kurie padėjo atpažinti Jėzų Kristų – mirtį nugalėjusį Viešpatį: „Jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį“ (Jn 20, 20).

Jėzaus žaizdų žymės kalba apie gyvenimą, kuris yra stipresnis už mirtį. Jos kalba apie Dievo gailestingumą, kuris yra didesnis už mūsų nuodėmes. Apaštalas Paulius sako: „Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi, […] kad ateinančiais amžiais beribį savo malonės lobį parodytų savo gerumu mums Kristuje Jėzuje“ (Ef 2, 4-7).

Ši žinia apie mus prikeliantį Dievo gailestingumą, neatskiriama nuo prisikėlusio Jėzaus, naujai suskambo praeito amžiaus pirmoje pusėje ir išplito pasaulyje, paskatindama pamaldumą į Dievo Gailestingumą. Šio atsinaujinusio pamaldumo pradžia glaudžiai susijusi su Vilniumi ir Gailestingojo Jėzaus paveikslu, esančiu čia, prieš mūsų akis. Ištikimas savo stiliui pasirinkti tai, kas šio pasaulio akimis žiūrint yra silpna ir menka, Viešpats pasirinko paprastą seserį Faustiną Kovalską, pavadinęs ją savo gailestingumo „sekretore“ (plg. Dienoraštis 1605). Ši sesuo 1933-1936 metais gyveno čia, Vilniuje, keletą kartų patirdama gailestingojo Jėzaus apsireiškimus.

Apaštalas Paulius korintiečiams rašė: „Jūs pasirodėte esą Kristaus laiškas, kurį mes, patarnaudami jums, surašėme ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse“ (2 Kor 3, 3). Panašiai ir senoji žinia apie Dievo gailestingumą, kuri naujai pasklido pasaulyje per seserį Faustiną, visų pirma buvo surašyta „ne rašalu“, bet „gyvojo Dievo Dvasia“; visų pirma ne Faustinos „Dienoraščio“ puslapiuose, laiškuose, bet jos širdyje, iš kurios kilo tokia malda: „Kiek kartų mano krūtinė įkvėps, kiek bus širdies dūžių, kiek kartų mano kūne pulsuos kraujas, tiek tūkstančių kartų trokštu šlovinti Tavo gailestingumą, o Švenčiausioji Trejybe. Trokštu visa persikeisti į Tavo gailestingumą ir būti gyvu Tavo atspindžiu, o Viešpatie; tegu ši svarbiausia Dievo savybė, tai yra neišmatuojamas Jo gailestingumas, per mano širdį ir sielą pasiekia mano artimus“ (Dienoraštis 163).

Nuo pirmųjų krikščioniškų Velykų Bažnyčios širdis, mūsų širdys plaka „pirmosios savaitės dienos“ ritmu: ritmu Viešpaties dienos, kurioje vis iš naujo sutinkame Prisikėlusįjį. Šiame susitikime atsinaujina mūsų džiaugsmas. Kaip sako popiežius Pranciškus, „Evangelijos džiaugsmo prisipildo širdys ir gyvenimas visų, kurie sutinka Kristų“ (Evangelii gaudium 1). Jo pripildyti, esame iš naujo išsiunčiami į misiją skelbti Gerąją Naujieną, skelbti Dievo Gailestingumą iki pat žemės pakraščių: tai yra, skelbti ją ten, kur esame, ir ten, kur tik mes galime ją nunešti. „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21), – sako Jėzus. Tai reiškia, kad kaip kiekvienas, kuris yra matęs Jėzų, yra matęs ir Tėvą (plg. Jn 14, 9), taip ir kiekvienas, sutikęs krikščionį, turi jame sutikti Jėzų.

Susitikimas su Jėzumi pakeitė sesers Faustinos gyvenimą, perkeisdamas ją į uolią Dievo Gailestingumo skelbėją. Šioje šventovėje prieš mūsų akis yra svarbus to susitikimo ženklas. Tai pirmasis Jėzaus paveikslas, kurį pagal sesers Faustinos regėjimus ir jai prižiūrint 1934 metais čia, Vilniuje, nutapė dailininkas Eugenijus Kazimirovskis. Sesers Faustinos nuodėmklausio pal. kunigo Mykolo Sopočkos rūpesčiu šis paveikslas lygiai prieš 80 metų tris dienas – nuo Velykų savaitės penktadienio iki Atvelykio sekmadienio – buvo viešai pagerbtas prie Vilniaus Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, šventovės. Pamaldose dalyvavusi ses. Faustina savo „Dienoraštyje“ rašė: „Išvydau gyvą Jėzaus rankos judesį, kuris nubrėžė didžiulį kryžiaus ženklą […] Paveikslas tapo gyva figūra ir spinduliai skverbėsi į susirinkusių žmonių širdis, tačiau nevienodai, vieni gavo daugiau, kiti mažiau. Mano sielą užliejo didelis džiaugsmas, matant Dievo malonę“ (Dienoraštis 416. 417).

Sovietmečiu išsaugotas nuo sunaikinimo, prieš 10 metų Gailestingojo Jėzaus paveikslas buvo perkeltas į šią Švč. Trejybės bažnyčią, kurioje 1946-1947 metais darbavosi pal. kun. Mykolas Sopočka. Po restauravimo ši bažnyčia buvo specialiai pritaikyta Gailestingojo Jėzaus paveikslo pagerbimui, ir jai suteiktas Dievo Gailestingumo šventovės titulas.

Nuo ses. Faustinos paskelbimo šventąja 2000-ųjų balandžio 30-ąją – Atvelykio sekmadienį – ši diena Bažnyčioje kasmet minima kaip Dievo Gailestingumo sekmadienis. Jėzaus paveikslas gyvai primena šio sekmadienio Evangelijos pasakojimą. Iš laiminančio Jėzaus širdies trykšta du šviesos pluoštai: balsvas ženklina mus apvalantį Krikštą bei Atgailos sakramentą, o rausvas – mus maitinančią Eucharistiją. Iš atverto Jėzaus šono užgimėme kaip krikščionys, kaip Bažnyčia.

Paveikslas neatskleidžia pilnai to, ką regėjo šv. Faustina. Dievas visada yra didesnis nei pajėgiame išreikšti. Šv. Faustinai, liūdinčiai, kad paveikslas nėra toks gražus kaip jos regėjimas, Jėzus sakė: „Ne dažų ar teptuko grožyje yra šio paveikslo didybė, bet mano malonėje“ (Dienoraštis 313). Ir mūsų kaip krikščionių didybė kyla ne iš to, kad būtume išoriškai tobuli ir didingi, savo elgesiu nepriekaištingi, bet iš tos pačios Dievo malonės: iš to lobio, kurį nešiojame savo „moliniuose induose“ (2 Kor 4, 7). Kasdien nuolankiai šaukdamiesi Dievo gailestingumo, pasitikime, kad Jo galybė pasireikš mūsų silpnume (plg. 2 Kor 12, 9), nešdama vaisius Dievui žinomu būdu ir laiku.

Didįjį Penktadienį pradedame noveną, kuri atveda į šį sekmadienį, pabrėždama glaudų šių dienų ryšį. Jas sujungia meilė, už kurią nėra didesnės. Jas jungia už mus ant kryžiaus atiduota Jėzaus gyvybė, nugalėjusi mirtį. Šioje novenoje kasdien kalbame Dievo Gailestingumo vainikėlį, kurį Jėzus padiktavo šv. Faustinai čia, Vilniuje, prieš 80 metų – 1935-ųjų rugsėjo 13-14 dienomis. Paskutiniąją novenos dieną Jėzaus prašome atvesti Jam drungnas sielas, kurios skaudžiausiai žeidžia Jo širdį. Turėtume rimtai savęs paklausti, ar tai nesame mes, esantys arti Jėzaus savo kūnu: išoriniais darbais, ženklais, tariamais žodžiais – tačiau širdimi toli nuo Jo. Tarsi miegantys apaštalai, nepajėgiantys budėti, pasilikti su Viešpačiu ten, kur Jis ir šiandien yra kenčiantis, apleistas, galbūt vos už kelių žingsnių (plg. Mk 14, 32-42). Tarsi druska, netekusi sūrumo ir niekam daugiau nebetinkama (plg. Lk 14, 34-35). Tačiau nepraraskime vilties, bet tarsi inkarą meskime ją ten, kur Jėzus sako: „Paskutinis gelbėjimosi ratas joms [drungnoms sieloms] yra griebtis mano gailestingumo“ (Dienoraštis 1228).

Jėzau, su pasitikėjimu atsigręžiame į malonės versmę, trykštančią iš atvertos Tavo širdies. Tepasilieka mumyse Tavo gailestingumas, tepripildo mūsų veiksmus ir žodžius, o per mūsų maldą tepasiekia ir mums kitaip neprieinamus pakraščius.

 

Vyskupas Arūnas Poniškaitis

2015-04-12, Dievo Gailestingumo šventovė

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt