200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

Pamokslas Vilniaus Antakalnio kapinėse šv. Mišiose už mirusiuosius 2014-11-01

2014 lapkričio 1
Nuotraukos autorius - Evgenia Levin iš bernardinai.lt

Šiomis dienomis ne tik Visų Šventųjų iškilmė ir Vėlinių dienos liturgija, bet ir paprotys aplankyti savo artimųjų kapus priverčia mus susimąstyti apie mirtį. Esame kviečiami susimąstyti apie tai, ką per kitas metų dienas sąmoningai ar nesąmoningai bandome išstumti iš savo akiračio. Tačiau nors nesąmoningai norėtume tikėti, kad jei negalvosime apie mirtį, kaip nors galėsime jos išvengti, puikiai suprantame, kad ji laukia kiekvieno iš mūsų.

Kai kurie pasaulio įvykiai mintis apie mirtį grąžina į mūsų akiratį. Visame pasaulyje vyksta karai, bet kuo toliau nuo mūsų namų jie vyksta, tuo mažiau dėmesio į juos kreipiame. Rugsėjo mėnesį popiežius Pranciškus aukojo šventąsias Mišias didžiausiose Italijos karių kapinėse ir meldėsi ne tik už Pirmojo pasaulinio karo, kurio pradžios šimtmetį šiais metais minime, bet ir už visų karų aukas. Sakydamas pamokslą jis atkreipė dėmesį į tai, kad jau prasidėjęs trečiasis pasaulinis karas. „Net ir šiandien, – kalbėjo popiežius, – kai antrą kartą išvengėme dar vieno pasaulinio karo, turbūt visgi galima kalbėti apie trečiąjį pasaulinį karą, kuris vyksta palaipsniui: vykdant nusikaltimus, žudynes, naikinant.“ Iš tiesų, užtenka paskaičiuoti, kiek aukų pareikalavo šiandien įvairiuose pasaulio kraštuose vykstantys karai. Per pastaruosius kelerius metus šimtai tūkstančių žuvo konfliktuose Sirijoje, Irake, Pietų Sudane, Afganistane, Somalyje, Meksikos narkotikų kare, Ukrainoje, Izraelyje ir Palestinoje. Dar daugiau žmonių buvo sužeisti ar tapo pabėgėliais, prarado savo namus. Ant altoriaus deganti aliejinė lempa yra popiežiaus Pranciškaus dovana, skatinanti mus nebūti apatiškus karų rykštei, bet melstis prašant taikos pasauliui ir prisimenant karų aukas, šiandien ypač prisimenant įvairiuose karuose ir laisvės kovose žuvusiuosius, palaidotus šiose kapinėse.

Šį vakarą kapinių tamsą nušvies gausybė mirgančių žvakių, kurios mums primins pirmajame skaitinyje girdėtus žodžius: „Protingieji spindės kaip dangaus skaidrynė, ir daugelį išmokiusieji teisybės – tarsi žvaigždės visada, per amžius“ (Dan 12, 3). Teisingai darome uždegdami žvakutes ir taip prisimindami savo mirusiuosius, bet daug svarbiau, kad tos žvakutės uždegimą lydėtų mūsų malda. Kaip aiškiai šiandien nuskamba mūsų įprastos maldos žodžiai, kuriuos kartojame dažnai nesusimąstydami apie tai, ką sakome: „Melskis už mus nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandoje.“

Mūsų mirties valanda – tai paskutinis mūsų gyvenimo momentas, nuo kurio priklauso visa amžinybė. Dažnas žmogus pagalvoja: „Dabar pagyvensiu kaip noriu, o kai pasensiu, tada pasirūpinsiu savo dvasiniu gyvenimu – susitaikysiu su Dievu ir viskas bus gerai“. Dievo gailestingumas žada mums tą progą, bet ją atidėlioti yra ne tik didžiulė rizika, bet ir kvailystė. Apie tokį žmogų Evangelijoje rašoma: „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės“ (Lk 12, 20).

Apgaudinėjame patys save galvodami, kad dvasinis gyvenimas yra labai nutolęs nuo realybės, panašiai kaip save apgaudinėja loterijos bilietą nusipirkęs žmogus, kuris mano, kad laimėjimas išspręs visas jo problemas. Taip ir jaunuolis, kuris rengiasi būti krepšinio žvaigždė, bet atideda treniruotes tikindamas save, kad atėjus lemtingam momentui įmes tritaškį ar lemiamą baudos tašką pasikliaudamas vien Dievo pagalba, yra ne giliai tikintis žmogus, bet tinginys. Juk žinome, kad ir krepšininkas varžyboms, ir karys mūšiui, ir chirurgas operacijai labai atsakingai rengiasi, kad atėjus lemiamam momentui jį lydėtų sėkmė. Taip ir kiekvienas žmogus turi rengtis pačiam lemtingiausiam savo gyvenimo momentui – mirties valandai.

Jėzus, apsireikšdamas šventajai Faustinai čia, Vilniuje, kaip tik parodo, kad labai mumis rūpinasi. Jis pažadėjo, kad tie, kurie gyvenime melsis ir prašys Jo gailestingumo sau ir kitiems, patirs Jo artumą ir ypatingą malonę mirties valandą. Jėzus Faustinai sakė: „Nepaliaudama kalbėk tą vainikėlį, kurio tave išmokiau. Kas tik jį kalbės, patirs didžiulį gailestingumą mirties valandą“ (687).

Šiais metais, kai Lietuvoje minime Šeimos metus, visų pirma prisimename savo šeimos mirusiuosius, dėkodami Dievui už gyvenimo dovaną, kurią mums per juos suteikė. Prisimename ir meldžiame, kad Viešpats priimtų juos į savo ramybės prieglobstį. Imkime į rankas Rožinį arba Gailestingumo vainikėlį ir melskimės už save ir savo artimuosius, kad šio pasaulio sūkuriuose išliktume blaivūs ir nenuleistume akių nuo to, kas mūsų visų laukia, ir kad visi – ir mes patys, ir mūsų artimieji, – patirtume Dievo Gailestingumą savo mirties valandą ir įžengtume į Dievo mums žadėtą amžinąjį džiaugsmą Jo artumoje. Amen.

Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Gintaras GRUŠAS

Kategorijos: Pamokslai

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt