Studentai, gerbiami Dėstytojai,
Nuoširdžiai sveikinu visus, atėjusius paprašyti Dievo palaimos naujiems mokslo metams.
Šiandien girdite daug gražių ir išmintingų žodžių, kupinų džiaugsmo, padrąsinimo, o drauge lūkesčio, kad jūsų studijos ir mokslo darbai pasitarnaus tautos labui ir gerovei. Tarp visų tų žmogiškų žodžių noriu Jums perduoti Dievo Žodį, kuris skirtas kiekvienam jūsų asmeniškai ir neišreiškia jokių lūkesčių. Dievo Žodyje yra vien besąlyginė ir nesuinteresuota meilė To, kuris jus sukūrė ir pašaukė į gyvenimą. Dievo Žodis įsikūnijo Jėzuje Kristuje, kuris nori būti jūsų bendrakeleiviu ir bičiuliu, kad jūsų gyvenimas būtų pripildytas prasmės, pranokstančios bet kokias gyvenimo mokyklas.
Šių dienų pasaulis labai panašus į didelį prekybos centrą, užverstą gausia prekių pasiūla, reklama, pilną nuolankiai ir maloniai besišypsančių prekybininkų, kurie stengiasi jus įtikinti, kad be šio ar ano daikto jūs neišgyvensite. Čia tiek daug nereikalingų, beverčių dalykų, tačiau juos kažkodėl įsigyja net tie, kurie turi atidžiai skaičiuoti savo piniginės turinį. Kaip jaunam žmogui nepasiklysti gyvenimo turguje? Kaip neiššvaistyti savo gyvenimo susižavėjus trumpalaikiais pasiūlymais? Kas padeda gyventi pilnutinį, laimingą ir gerais darbais vaisingą gyvenimą?
Prasmingiems atsakymams į šiuos klausimus mums reikia įsikūnijusio Dievo Žodžio Jėzaus Kristaus pagalbos. Pagalbos, kuri padeda surasti gyvenimo prasmę. Garsus rašytojas ir psichologas prof. Viktoras Franklis per Antrąjį Pasaulinį karą ketveris metus buvęs belaisvių stovyklose, sako, kad sunkiausiose aplinkybėse vieni žmonės tampa kiaulėmis, kiti šventaisiais. Kodėl? Svarbu turėti gyvenimo prasmę. Kiekvienas žmogus turi atsakyti į egzistencinį klausimą: kas yra mano gyvenimo prasmė?
Visi mes esame Dievo Kūriniai, sukurti pagal Jo panašumą, mylimi ir išgelbėti Kristaus kryžiumi, kad per Jį ir su Juo galėtume tapti pilnutiniais žmonėmis. Jei pasitikime Dievu ir leidžiame Jam vadovauti mūsų gyvenimo planui, mes negalime pralaimėti. Žmogus yra pajėgus atsispirti pagundoms ir vilionėms, kurios jį traukia į prapultį, ir pasirinkti prasmingą, kilnų gyvenimą, įprasmintą gerais darbais, kurie teikia laimę jam pačiam ir kloja tvirtus pamatus ateinančioms kartoms.
Būtent tai mums šiandien byloja Dievo Žodis pasakojime apie dvi skirtingas apaštalų žūkles. Skirtumas tarp šių dviejų žūklių mums atskleidžia skirtumą tarp gyvenimo, besivadovaujančio vien savo asmeniniais poreikiais bei troškimais – greitai pavalgyti, patirti lengvai pasiekiamą vienadienį malonumą; ir gyvenimo, kurio tikslas yra pilnutinė laimė, kuriai esame Dievo sukurti ir kuriai pasiekti reikia Jo vadovavimo ir pagalbos.
Kas iš jūsų esate žvejojęs, gerai žinote, kad žvejo sėkmė dažnai priklauso nuo atsitiktinumo. Kartais sekasi, o kartais ir tuščiomis pareinate. Žmogaus kelias, paremtas vien sėkmės principu, dažniausiai baigiasi nusivylimu ir nuovargiu, nes nepažindamas savo gyvenimo prasmės, žmogus naudojasi vien tuo, ką siūlo kiti, kas atrodo viliojančiai ir patraukliai. Deja, visa tai dažniausiai yra trumpalaikiai dalykai, kurie nepatenkina esminių mūsų troškimų, Kūrėjo įdiegtų į kiekvieno širdį. Evangelija tai mums perteikia pasakodama apie visą naktį vargusių apaštalų nusivylimą pamačius tuščius savo tinklus.
Ir atvirkščiai – antrojoje žūklėje, į kurią po naktinio darbo nuvargusius apaštalus pakviečia Jėzus, Jis pats dalyvauja. Viešpats tik vieną kartą pasako, kada bei kur užmesti tinklus, ir jie tampa pripildyti žuvų. Tai reiškia, kad Jis gerai žino, kada ir kur reikia žvejoti. Jėzus nori tapti kiekvieno jūsų bendrakeleiviu ir patarėju išplaukus į audrotą ežerą. Jeigu tik jūs sutiksite pasiimti Jį į savo gyvenimo valtį, niekuomet neprarasite teisingos krypties, nepristigsite Dievo pagalbos ir paramos. Ką reiškia pasiimti Jėzų į savo gyvenimo valtį?
Daugelis žmonių Lietuvoje sakosi tikį Dievą, tačiau dažnas tuo ir pasitenkina. Gal dar kartais, ypatingom progom, aplanko bažnyčią, priima sakramentus. Tačiau toks tikėjimas neturi nieko bendro su gyvenimu. Šv. apaštalas Paulius šios dienos Dievo Žodyje su aistringa meile ir skausmu kreipiasi į tikinčiuosius: Broliai! Nuo tos dienos, kada tai išgirdome, mes nesiliaujame už jus meldę ir prašę, kad jūs būtumėte pilni Dievo valios pažinimo su visa išmintimi ir dvasiniu supratimu, kad elgtumėtės kaip verta Viešpaties, ir jam tobulai patiktumėte nešdami vaisių gerais darbais ir augdami Dievo pažinimu; kad visokeriopai sustiprinti […], pilni ištvermės ir kantrybės, su džiaugsmu dėkotumėte Tėvui, kuris padarė mus tinkamus paveldėti šventųjų dalį. (Kol 1, 9–14).
Brangieji, tikėjimas nėra formalus įrašas bažnyčios dokumentuose ar statistinėse anketose. Tikėjimas yra autentiškas susitikimas su gyvuoju Dievu – Dievo Žodžiu Kristumi, kviečiančiu jus į gyvenimo kelionę, pilną netikėtumų, nuotykių, gražių ir kilnių uždavinių, didelių darbų, kuriuos atlikti esate pakviesti į šį pasaulį. Šioje visumoje glūdi kiekvieno žmogaus gyvenimo prasmė. Tačiau ši prasmė išsipildo tik esant glaudžiai susijus su Tuo, kuris mus sukūrė ir pašaukė į pasaulį.
Kodėl nelengva gyventi Dievo artume? Tam, kad atliktumėte didelius gyvenimo uždavinius reikia įsipareigojimo. Nepakanka vien tuščių svajonių ir vienkartinių bandymų. Dievas, sukūręs žmogų, savo meile ir ištikimybe įsipareigoja jį lydėti iki galo. Taip ir žmogus, kuris sutinka būti Dievo bendrakeleiviu, turi įsipareigoti eiti tuo keliu, kuriam buvo sukurtas ir kurį Dievas jam yra skyręs.
Kiek daug žmonių nusivilia, tiesiog nenori gyventi, nes negeba įsipareigoti ir likti ištikimais savo pažadui. Baimė būti paliktais, apliestais, nesugebančiais, apsigavusiais uždaro žmogų į baisią nelaisvę. Dievas kviečia rizikuoti ir nebijoti. Dievo Žodis Šventajame Rašte kalba apie nuostabius įvykius, kuriuose mūsų Kūrėjas veikia žmogaus laisvėje, nebijančioje įsipareigoti, nebijančioje imtis skirtųjų uždavinių.
Mielas jaunime, nebijok priimti Dievo į savo gyvenimą, nebijok įsipareigoti aukštiems siekiams, draugystei, santuokai, vaikų ugdymui, tarnystei. Nebijok dosniai, su meile ir entuziazmu dovanoti savo gyvenimą, nes tik dovanotas gyvenimas yra prasmingas ir laimingas. Dievas kiekvienam jūsų patikėjo tiek daug gražių dovanų: gerumo, meilės, proto, dosnumo, solidarumo, smalsumo, ištikimybės, pasiaukojimo… Naudokitės šiomis dovanomis, leiskitės drauge su Jėzumi į gyvenimo vandenyno platybes, kasdien įsiklausykite į Dievo Žodį, žvelkite į jį kaip į savo gyvenimo kompasą. Ir jūsų tinklai niekuomet neliks tušti!
Drauge su Jumis meldžiu Viešpatį suteikti drąsos ir pasiryžimo įsipareigoti jums skirtiems uždaviniams. Prašome Motiną Mariją globoti ir padėti jums būti ištikimais savo pašaukimo kelyje.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas