2012 m. minint pal. Jurgį Matulaitį Vilniaus Arkikatedroje

2012 sausio 29

Brangieji,

Šios dienos Dievo žodyje girdėjome Mozę bylojant savo tautai: Viešpats, tavo Dievas, pažadins tau pranašą iš tavo tautiečių, iš brolių tavųjų – kaip ir mane. Jo klausykite! (Įst 18, 15). Šio pažado Dievas neužmiršta. Jis ir šiandien siunčia savo pranašus, kad primintų mums Dievo mintį, kad pamokytų ir paragintų mus gyventi Dievo valia, kuri vienintelė užtikrina mums žmogaus orumo vertą Dievo kūrinio gyvenimą. Tokiu pranašu, Dievo siųstu Lietuvai, yra palaimintasis Vilniaus arkivyskupas Jurgis Matulaitis, kurio gimimo dangui dieną minime jam dedikuotoje bažnyčioje.

Šiuos metus Lietuvos vyskupai paskelbė Palaimintojo Jurgio Matulaičio metais, idant primintų mums Ganytoją, kurio atsidavimas Dievui ir meilė pavestiems žmonėms tapo Viešpaties balsu ir Apvaizdos globos regimuoju ženklu Bažnyčiai mūsų krašte.

Jo klausykite, – sako Dievo Žodis. Šiandien esame kviečiami įsiklausyti į palaimintojo šūkį, kurį Vyskupai parinko jam dedikuotų metų moto: Nugalėk blogį gerumu!

Kas gi yra gerumas, kurio visi trokštame, kurio taip stokojame ir kurio ieškome? Bažnyčios katekizme skaitome: Dievas, be galo tobulas ir pats savyje laimingas, vien iš savo gerumo laisvai sukūrė žmogų, padarydamas jį savo laimingo gyvenimo bendrininku (KBK, 1). Matome, kad gerumo šaltinis yra Dievas, o šv. apaštalas Paulius Laiške galatams sako, kad tai yra Šv. Dvasios dovana: Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas (Gal 5, 22). Vadinasi, žmogus, dėl gimtosios nuodėmės nutraukęs ryšį su Dievu, prarado ir Dievo meilės dovanas. Žmogiškieji gerumo ištekliai yra menki ir netobuli. Žmogaus gerumas dažniausiai yra užterštas savimeile ir egoizmu. Tik gręždamiesi į gėrio ir meilės šaltinį Dievą, priimdami Jo gailestingumo dovaną, galime kalbėti apie tikrąjį gerumą, kuris atneša pergalę prieš nuodėmę ir jos pasekmes.

Žmogus pamiršta, kad yra sukurtas Dievo ir tik vienybėje su Dievu yra laimingas. Todėl matome tiek daug pykčio, apmaudo, nusivylimo, karų ir neapykantos, nes blogis iš esmės yra gėrio trūkumas. Palaimintasis Jurgis apie neapykantą rašo: Ta gaiži neapykantos rūgštis, kuriai leidžiame Viešpatauti mūsų širdyse, daugiau mums patiems kenkia, negu mūsų skriaudėjams. Ji mūsų pačių širdis ėda (Dienoraštis, p. 125).

Mūsų Išganytojas Jėzus Kristus, suprasdamas žmogaus prigimties trapumą ir nuodėmės geluonies nuodingumą, pasiliko tarp mūsų sakramentuose, kad padėtų mums išgydyti blogio sužeistas širdis ir dovanotų mums savąją gailestingumo ir gerumo malonę. Palaimintasis Arkivyskupas sako: Matau, Viešpatie, kaip Tavo gausios malonės, tekėdamos nelyginant srovės upelis, nuolat valo, nuplauja nuo sielos netobulybių dulkes ir nusižengimų purvus. Už tai ačiū Tau, gailestingasis Dieve! (Dienoraštis, p. 84).

Palaimintasis Vilniaus Ganytojas, degęs meile Dievui ir žmonėms, su dideliu uolumu ragina mus nebijoti išsižadėti nuodėmės pančių ir atverti savo gyvenimus Kristaus malonei. Jis kviečia mus nebijoti aukos ir darbo, kad kuo daugiau gerumo sklistų tarp mūsų, kuo daugiau meilės žiedų pražystų Lietuvoje. Jis gerai supranta, kad tam reikia vargo ir aukos. Kalbėdamas jaunimui, jis sako: Mylėti Dievą ir Bažnyčią, mylėti artimą ir Tėvynę – tebūna tavo kiekvienos dienos meilė, sparnai kilti į dorovę…[…] Dideli veikalai negema be aukos ir kentėjimų, be pasiaukojimo ir kantrybės, be meilės. Prisiminkime savo brangiausiąjį pavyzdį Kristų… Jis pirmas yra to idealo auka. Jis sudegė to idealo liepsnose ant Kalvarijos kalno.

Štai koks yra kiekvieno žmogaus, o ypatingai krikščionio gyvenimo kelias. Neišsigąsti blogio siautėjimo, bet drąsiai nešti gerumo grūdą į Viešpaties laukus, kad augtų ir tarptų Dievo karalystė žemėje. Nesvarbu, kad grūdas miršta žemėje, bet jo išdaiginta varpa svyra nuo naujų grūdų gausos. Viešpats palaimina kiekviena gerą darbą: motinos, kuri su meile pasitinka naują gyvenimą ir jį augina; tėvo, kuris darbo prakaite uždirba duoną ir rūpinasi šeima; senelių, kurie padeda auginti anūkus ir ypač malda lydi savo vaikus per gyvenimo sunkumus; jaunuolių, kurie drąsiai atiduoda Viešpačiui savo gyvenimo rytą; savanorių, kurie pasilenkia prie kenčiančių, atstumtų ir pasijutusių nereikalingais žmonių vargo; vienuolių, kurie leidžia Jėzui ir šiandien būti gerumo apsireiškimu pasaulyje.

Gerumas ir meilė yra tylūs, bet nepaprastai galingi. Jie yra užtvara prieš blogį, negalintį pasiekti tų, kurie tiki ir pasitiki Dievo meile, Jo gailestingumu. Apie tokius žmones Palaimintasis kalbėjo: Jei mes imamės kepures, eidami pro kryžių, ir tuo lenkiamės ženklui, primenančiam Kristų, dėl žmonių meilės mirusį, tai dar labiau turime linktelėjimu pagerbti kiekvieną žmogų, kataliką ar ne kataliką, to paties Dievo dvasios pakvėptą (Dienoraštis, p. 66).

Gerumas yra kukli dorybė, kuri garsiai nešaukia, apie kurią nerašo laikraščiai, kuri yra tarsi tylus angelo plazdenimas virš skausmo, kančios, nepritekliaus užklupto žmogaus. Gerumas nesipuošia didvyrių ordinais. Jis yra tylus heroizmas, besitęsiantis diena po dienos pilkoje, monotoniškoje kasdienybėje, kuria niekas nesidomi. Tačiau būtent šis tylusis gerumas valo mūsų aplinką, padaro ją tyresnę, vaiskesnę, sugrąžina širdžiai džiaugsmą ir viltį.

Viešpats siunčia mums savo pranašus, kurie šaukte šaukia kiekvienam: būkite gerumo apaštalais, liudykite žmonėms Dievo karalystės grožį. Gerų darbų, maldos ir pasiaukojimo vaisiais sugrąžinkite pasauliui viltį. Įsiklausykime į šį pranašų raginimą. Patikėkime juo ir užsidegime tokia pat meile ir troškimu skleisti pasaulyje gėrį, meilę ir viltį.

Baigti norėčiau palaimintojo Arkivyskupo žodžiais pasakytais Vilniaus vyskupijos kunigams ir tikintiesiems:

Meskime į šalį nuo savęs viską, kas nedora. Tegul mūsų krašte išnyksta girtuokliavimas, pasileidimas, išnaudojimai, suktybės ir visokios skriaudos; tepasiliauja mūsų tarpe nesutikimai ir barniai. Stiprinami popiežiaus palaiminimu, kuris yra Dievo palaiminimo ženklas, stokime, kaip tinka vaikams tos žemės, tos pat Bažnyčios ir to pat Dievo; stokime, turėdami vieną širdį ir vieną sielą, sutartinai ir drąsiai į vieną darbą.

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
Vilniaus arkivyskupas metropolitas

Kategorijos: Pamokslai

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt