2012 m. Kovo 11-osios proga Vilniaus Arkikatedroje

2012 kovo 11

Brangieji,

minime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Daug gražių žodžių šiandien girdime ir sakome Tėvynei, didžiuojamės visais savo tautos žmonėmis, kurių puoselėtos vilties ir pastangų dėka buvo atkurta laisvė. Ieškome atsakymų į šių dienų klausimus ir apmąstome iškylančius sunkumus. Šventųjų Mišių metu kreipiamės į Dievą šios dienos psalmės žodžiais: Viešpatie, tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mums reikia Dievo žodžių, idant jie nušviestų tautos kelią, idant parodytų teisingą kryptį ir suteiktų drąsos bei jėgų gyventi laisvėje. Gyventi laisve ir ja džiaugtis.

Šios dienos Dievo Žodyje girdėjome Dangiškąjį Tėvą prabylant: Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto, iš vergovės namų. ( 20, 1). Mūsų laisvės kelyje nuolat jautėme išganingąjį Dievo artumą (plg. Ps 16,8) – Jis buvo greta mūsų, su mumis, kaip ir žydų tautos kelionėje iš Egipto vergovės. Žmonių maldos ir giesmės kilo į Tą, kuris žmogų sukūrė ir kuris suteikė jam laisvę kaip dovaną ir uždavinį.

Išvedęs išrinktąją tautą iš nelaisvės, Dievas kalbėjo: Nesielgsite, kaip elgiamasi Egipto žemėje, kur gyvenote (Kun 18, 2). Ir tuojau pat Dievas suteikia Dekalogą, dešimtį savo žodžių, kurie nurodo laisvo, oraus, atsakingo žmogaus gyvenimo dėsnius, maža to – garantuoja asmens saugumą ir gerovę.

Ar dar prisimename tuos dešimtį žodžių? Ar Dievo duoti laisvo gyvenimo dėsniai yra mūsų sprendimų ir veiksmų kriterijai? Neveltui Dekalogas prasideda perspėjimu neturėti kitų dievų –  tik vienintelį Viešpatį. Žmogus linkęs pasidirbdinti stabų. Tokių stabų yra pilni mūsų namai, pakelės, o visų labiausiai – jų prigriozdintos mūsų širdys. Savas dievukas yra patogus, klusnus ir netrukdo mums daryti, ką norime. Jis tarnauja mūsų norams ir užgaidoms. Stabas – ne tik biblinis auksinis veršis – turtas, pinigai. Nė nepagalvojame, kaip atnašaujame madoms, blizgių žurnalų įžymybėms, televizoriui ir internetui, stabais paverčiame mokslininkus bei menininkus ir jų darbus. Mūsų pasaulis persmelktas vienadienių balsų ir autoritetų gausos, skubėjimo ir triukšmo, kuriam pasiduodame, į kurį įsiliejame nebegirdėdami tyliai, tačiau į pačią širdį bylojančio Dievo įsakymų.

Pasak apaštalo Pauliaus: Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis (Žyd 4, 12). Gerbk savo tėvą ir motiną, nežudyk, nesvetimauk, nevok, neliudyk neteisiai prieš savo artimą, negeisk savo artimo namų, negeisk savo artimo žmonos, nei nieko iš to, kas yra tavo artimo. Atrodytų, nedaug tų Viešpaties pasakytų žodžių, atrodytų, taip nesunku būtų vadovautis jais kuriant laisvą ir laimingą gyvenimą žemėje, kuri mums Aukščiausiojo suteikta. Tačiau  žmogui vis kažko trūksta, vis neramu, vis prasismelkia aistros ir troškimai, kurie nesutelpa į šiuos žodžius, neišsitenka atsakingos laisvės erdvėje.

Neveltui Naujasis Testamentas šiuos Dešimtį įsakymų sutraukė į vieną, pavadindamas jį Didžiuoju: mylėti Dievą ir artimą (Mt 22, 36–40). Esame sukurti meilei, todėl nerimsta mūsų širdis, trokštanti mylėti ir būti mylima. Būtent dėl meilės stygiaus žmogus yra labiausiai pažeidžiamas, būtent meilės išsipildymui jam labiausiai reikia Dievo, nes joks stabas negali padėti mylėti. Šv. Jono laiškas mums primena: Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve (1 Jn 4, 16). Pasilikdami Dievo meilėje, mes savaime priimame Jo mums duotus žodžius kaip kelrodžius.

Brangūs broliai ir sesės, argi ne meilės stinga poroms, kurios nedrįsta įsipareigoti visam gyvenimui ir suteikti saugią, laimingą šeimos aplinką savo vaikams? Argi ne meilės stinga, kai ligos paliestas žmogus artimųjų paliekamas įkalintas savo kambarėlyje ar ligoninės palatoje? Argi ne meilės stinga, kai siekiantieji valdžios žarsto gražius pažadus gerai suprasdami, kad neįstengs jų įvykdyti? Argi nepristingame mes kasdienės meilės mūsų darbe, santykiuose su bičiuliais ir laisvalaikio valandėlėmis? Argi ne meilės laukia mūsų Tėvynė, kad būtų laisvų žmonių jaukiais namais, kuriuose gera gyventi mums patiems ir kuriuose jauku svečiuotis?

Šv. Jonas su dideliu užsidegimu kreipiasi į mūsų sąžines ragindamas: Žiūrėkite, kokia meile mus apdovanojo Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame! (1 Jn 3, 1). Kur yra ta meilė, kuria mus taip dosniai apdovanoja Dievas? Esame Dievo šeima, mylinčio, kuriančio, atperkančio Dievo vaikai. Dievo, kuris mus lydėjo išsilaisvinimo kelyje. Dievo, kuris nesibodi ateiti į mūsų kasdienybę ir tapti mūsų istorijos Viešpačiu.

Šios dienos Evangelijoje girdėjome, kaip Jėzus išvaikė prekiautojus iš savo šventovės. Kokia stipri yra Dievo meilė! Jis dalyvauja savo žmonių gyvenime ir trokšta, kad mūsų kelias būtų kilnus ir garbingas, kad ieškotume giliosios prasmės ir ją atrastume. Kai Jėzus šiandien ateina į mūsų gyvenimą, ką jis mato, ką jis atranda? Kiek stabų jį pasitinka, užstodami mūsų širdis nuo Jo žvilgsnio šviesos? Ar ne todėl taip bijome leisti Dievui laisvai veikti mūsų gyvenime?

Šv. Paulius įspėja: Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti (Gal 5, 13). Tikroji laisvė prasideda nuo išsivadavimo iš savojo egoizmo ir atsigręžimo į kitą. Tai padaryti galime tik tuomet, kai patikime, kad esame Dievo mylimi ir Jo globojami. Kai patikime, kad mums niekas negresia, nes mūsų saugumas yra Dievas.

Tautos laisvę skaičiuojame metais, tačiau asmeninę laisvę turime skaičiuoti akimirkomis, kai nusigręžę nuo savo stabukų, savo patogumo ir atsigręžiame į šalia esantį šeimos ar bendruomenės narį. Kai išdrįstame vardan kito paaukoti savo ramybės ir poilsio valandėlę. Kai sąžiningai ir atsakingai elgiamės su mums patikėtomis pareigomis ir iškilusiomis užduotimis. Kiek daug gėrio ir grožio kruopelių galime kiekvienas įnešti į mūsų tautos gyvenimą.

Minime tautos laisvės dieną. Mūsų šventės esmė – gyventi Dievo vaikų laisve, kuri didina bendrąjį gėrį, atiduodama save iki galo Dievui ir Tėvynei. Neužmirškime Dievo duotų Žodžių. Jų yra tiek nedaug – tik dešimt – tačiau būtent jie yra laisvo ir oraus žmogaus gyvenimo kelrodžiai. Dievo Dekalogas padės mums išlikti laisva tauta, nesidairančia per petį į Egipte paliktą tariamai saugų vergo davinį, bet kuriančia ateitį, kupiną Dievo ir artimo meilės.

Drauge su palaimintuoju Vilniaus arkivyskupu Jurgiu Matulaičiu, kurio metus minime, melskime: Dieve, duok mums tinkamų žmonių. Surink mus ir suvesk vienybėn iš visokių žemių, ir šalių, ir tautų, kad garbintume Tavo šventą vardą ir Tau ištikimai tarnautume, ir dėl Tavo vardo šventa kova kovotume, ir Tavo dvasią visur skleistume, visur įneštume (Užrašai, p. 69).

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
Vilniaus arkivyskupas metropolitas

Kategorijos: Pamokslai

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt