Mano mylimi broliai ir seserys Kristuje,
su visa Bažnyčia švenčiame Gerojo Ganytojo sekmadienį. Šiandien miesto žmonėms sunku suvokti „ganytojo“ reikšmę. Kas jis yra? Ką ir kodėl jis gano?
Dievo Žodis mums perduoda svarbią žinią: Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę (Jn 10, 11).Gerasis Ganytojas – Kristus. Jo meilė ir rūpestis visais Jam pavestaisiais yra besąlyginis ir begalinis. Gerasis Ganytojas Kristus evangelijoje sako: aš jas (t. y., savo avis) pažįstu (plg. Jn 10, 27). Dievas ne tik pažįsta kiekvieną mūsų, bet ir myli. Jis vedasi savo avis į žaliuojančias ganyklas, kur trykšta atgaivinančios skaidriosios versmės.
Tačiau ne visos avys išgirsta savo Ganytojo balsą, ne visos jo klauso. Bažnyčios tradicijoje kartojasi vaizdinys, kurį galime pamatyti jau senose Romos katakombose, – Gerasis Ganytojas su avele ant pečių. Tai nėra romantiškas, sentimentalus paveikslėlis. Jis atskleidžia Dievo rūpestį tais, kurie pasiklysta, nusilpsta, susipainioja nuodėmės brūzgynuose ir merdi neviltyje. Gerasis Ganytojas, palikęs kaimenę, eina ieškoti vienos pražuvėlės. Ją suranda, išsekusią ir pavargusią užsikelia ant savo gailestingų pečių ir parsineša atgal į kaimenę. Avis nėra lengva, ji nebūna labai švari, dažnai – spurda, todėl Ganytojui nelengva žengti su šia našta ant pečių.
Jono evangelijoje kalbama ir apie avis, kurios yra ne iš šios avidės. Ir jas man reikia atvesti (plg. Jn 10,16) į žaliuojančias ganyklas. Bažnyčia mus ragina neužsidaryti, bet būti atvirais, ieškoti ir skelbti Evangeliją jos dar nepažįstantiems, kad būtų viena kaimenė, vienas ganytojas (Jn 10,16).
Gerasis Ganytojas yra pavyzdys visiems kunigams ir vyskupams, maža to – kiekvienam, siekiančiam mokyti, vadovauti, viešai kalbėti ar rašyti, nes jis turi būti pasiryžęs aukotis už tuos, kuriuos veda. Nepamirškime, kad žmogus – net ir labiausiai besistengdamas – geriausiu atveju yra tik Gerojo Ganytojo Kristaus blankus paveikslas. Jei žmogui bent šiek tiek pavyksta Kristumi sekti, tai tik todėl, kad jis, palaikomas Šventosios Dvasios, kiek pajėgdamas įgyvendina Gerosios Naujienos žodžius.
Įsteigdamas Bažnyčią ir pavesdamas apaštalui Petrui tikinčiųjų bendruomenę, Viešpats suteikė jam, jo įpėdiniams ir šių skirtiems vyskupams piemens lazdą, pastoralą, pirmiausia – ne kaip valdžios ženklą, bet kaip ganytojo tarnystės ženklą ir kaip regimą savo pagalbos ženklą. Ne vieną sunkią savo gyvenimo akimirką rėmiausi ta Viešpaties suteikta lazda, kai palaimintasis Jonas Paulius II paskyrė mane jūsų ganytoju.
Man nereikėjo už ganomuosius rizikuoti gyvybe ir laisve, kaip kad teko mano pirmtakams arkivyskupui Mečislovui Reiniui ir Julijonui Steponavičiui. Tačiau su jumis ir visa Lietuva teko gyventi nelengvus atsikūrimo metus. Po dešimtmečių prievartos ir niokojimo, Bažnyčios dirvonai buvo kietai suminti ateistinio buldozerio; užžėlę melo, veidmainystės, baimės ir nepasitikėjimo piktžolėmis.
Tik drauge su jumis, dažnai jus paragindamas ir jūsų raginamas nepristigau drąsos ir jėgų darbuotis šiuose Bažnyčios plėšiniuose. Gerai žinote, kad paruošti dirvą sėjai dažnai būna sunkiau, negu berti sėklą į jau supurentą lauką. Todėl noriu iš visos širdies padėkoti kiekvienam, kuris nepabūgo sunkaus darbo, kuris tikėjo, kad Dievo Apvaizda yra drauge su mumis ir mums padeda, kurie dirbo įvairiuose Bažnyčios baruose.
Visų pirma dėkoju savo broliams kunigams bei vyskupams, vienuoliams ir vienuolėms. Labai džiaugiuosi savo bendradarbiais pasauliečiais, kurie pasiaukojančiai triūsia įvairiose – ekonominėje, švietimo, kultūros – srityse. Tai artimiausi kurijos talkininkai bei įvairių tarnybų, Caritas, Šeimos, Katechetinio, Jaunimo centrų darbuotojai bei savanoriai. Dėkoju įvairiems katalikiškiems judėjimams bei organizacijoms, katalikiškai žiniasklaidai, parapijų bendruomenių pagalbininkams, tarybų nariams, vargonininkams, choristams, zakristijonams, valytojoms, bažnyčių puošėjoms. Ypač noriu padėkoti parapijose įsikūrusiems maldų už kunigus grupių nariams, kurie malda palaiko savo Ganytojus.
Džiaugiuosi, kad vis daugiau intelektualų, akademinio pasaulio žmonių myli Bažnyčią ir aktyviai joje reiškiasi. Negaliu išvardyti visų, kurie yra tokie brangūs mano širdžiai ir kuriems noriu nuoširdžiai padėkoti. Jūs esate gyvieji Bažnyčios akmenys ir nuo jūsų tikėjimo, ištikimybės priklausys mūsų Bažnyčios ateitis. Jeigu būsite vieningi ir atsidavę Dievui bei Jo Bažnyčiai, savo gyvenimo ir darbo vaisiais liudysite Kristų.
Negaliu šiandien neprisiminti savo mylimo vyskupo Juozo Tunaičio, kuris dar taip neseniai paliko mus ir iškeliavo į Dangaus tėvynę. Jo neįkainuojama bičiulystė ir pagalba buvo be galo brangi man asmeniškai ir svarbi arkivyskupijai.
Dėkoju vyskupui Arūnui. Nors dar tik treji metai jis yra Vilniuje, tačiau šilti ir broliški santykiai, uolumas ir ištikimybė sielovadoje, atnešė gražių vaisių, kurie, tikiuosi, bus nokinami ir puoselėjami.
Norėčiau nuoširdžiai atsiprašyti visų, kuriuos vienaip ar kitaip įskaudinau. Dievas mato, kad tai padariau iš savo silpnumo ir ribotumo. Kristus mums dovanoja savąjį gailestingumą, kai mes nuoširdžiai jo prašome. Tikiuosi ir iš jūsų sulaukti atleidimo bei gailestingumo.
Esu be galo dėkingas Dievui, kad galėjau visą buvimo čia, Vilniuje, laiką kartoti: Mane Viešpats gano: man nieko nestinga (Ps 22, 1). Nuoširdžiai linkiu, kad ir mano įpėdinis arkivyskupas Gintaras būtų nuolat supamas išganingojo Dievo veikimo. Tegul Šventosios Dvasios šviesa bei jėga palaiko jį ir visą Dievo tautą.
O aš ketinu ir toliau tarnauti mylimai Kristaus Bažnyčiai. Dievas mums suteikia daugybę galimybių Jį mylėti ir į Jo kvietimą atsiliepti. Šiandien meldžiu ir likdamas su jumis maldose, kol dangiškasis Tėvas pašauks, kasdien prašysiu, kad ir jūs visi iš pačių širdies gelmių nuolat džiaugtumėtės prisikėlusio Kristaus artumu, gailestingumu ir ramybe, pasak psalmės: Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu, aš nebijosiu, nes tu drauge būsi. […] Tavoji malonė ir meilė palydi kiekvieną mano gyvenimo dieną (Ps 22, 4; 6).
Palaimintasis Jonas Paulius, šventindamas mane vyskupu, kalbėjo:
Gailestingumo Motina, šiuo meilingu vardu garbinama Aušros Vartuose Vilniuje! Pažvelk į savo sūnų, tau patikintį savo pareigas, į kurias jį šaukia Bažnyčia: apšviesk jį, palaikyk jį, išmelsk jam gausių Dievo malonių.
Gailestingumo Motina! Su meile pavelk į tą tautą, kurios sūnus yra naujasis arkivyskupas; palaimink prieš šešis šimtmečius Lietuvoje šaknis įleidusią Bažnyčią; palaimink jos ganytojus ir padėk, kad ji ir toliau, kaip praeityje, visada būtų tauri ir ištikima.
Šie Palaimintojo žodžiai lydėjo mano tarnystės kelionę Vilniuje. Kiek mano jėgos leis, ir toliau eisiu pas Aušros Vartų Dievo Motiną melstis už visą Dievo tautą. Tebus Ji visų mūsų Motina, ir Užtarėja. Tegloboja ir tesaugo ji Bažnyčią ir mūsų mylimą Tėvynę Lietuvą.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS