2011 m. Velyknaktį

Brangūs broliai ir seserys,

Džiaugiamės Kristaus Prisikėlimu ir trokštame vieni su kitais dalytis Viltimi, kuri įveikia laikinumą bei mirtį, suteikdama nemarumo ir amžinojo džiaugsmo pažadą.

Šv. Paulius šiąnakt girdėtame laiške mums sako: Krikštu mes esame palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą (Rom 6, 4). Velyknakčio Krikšto apeigos ir pažadų atnaujinimas mums primena, kad Prisikėlimo malonė ir šiandien yra gyva, kad ji paveiki, kad tai – ne tuščias simbolis ar istorinis paminėjimas. Prisikėlusysis iš tiesų yra su mumis ir tikėjimu, viltimi bei meile dalyvauja mūsų gyvenime.

Kristaus Prisikėlimo šventė mums atskleidžia tikrovę, kurioje dangus susitinka su žeme, Dievas su žmogumi. Bažnyčios mokymas apie kūno prisikėlimą reiškia, kad dangaus laimė bus žmogiška laimė, t. y., kad žmogus pajėgus ir yra kviečiamas gyventi šia laime. Būtent Prisikėlimo pažadas atsiliepia į giliausius žmogaus troškimus. Šv. Tėvas Benediktas XVI šių metų Gavėnios laiške rašė: Bendrystė su Kristumi šiame gyvenime rengia mus nugalėti mirties ribą, kad Jame gyventume per amžius. Tikėjimas mirusiųjų prisikėlimu ir amžinojo gyvenimo viltis atveria žvilgsnį į galutinę mūsų egzistencijos prasmę: Dievas sukūrė žmogų prisikėlimui ir gyvenimui, ir ši tiesa žmonių istorijai, jų asmeninei egzistencijai, jų visuomeniniam gyvenimui, taip pat kultūrai, politikai, ekonomikai suteikia autentišką ir galutinį matmenį. Be tikėjimo šviesos visa visada lieka užsklęsta kape be ateities, be vilties.

Prisikėlime glūdi mūsų vilties šaknys. Tai nereiškia, kad mūsų laimė yra galima tik po mirties. Atvirkščiai, tai reiškia, kad jau dabar galime būti laimingi, nes mūsų gyvenimas nesibaigia mirtimi, nesustoja prie ištinkančių sunkumų, nesėkmių, bet perkopia juos ir dar labiau atskleidžia amžinybės grožį ir vertę. Amžinybės siūlas, įduotas mums Krikšto metu, yra tikrosios žmogaus laimės laidas, kuris padeda pereiti žemiškąjį gyvenimą džiaugiantis visu jo grožiu ir gėriu, tikint, kad Dievas sugeba, kaip rašė palaimintoji Motina Teresė, ir ant kreivų linijų tiesiai rašyti. Šis siūlas yra Dievo žmogui dovanota viltis. Kuo grindžiama ši viltis?

Dievo Žodis mums sako: Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų. Mes viliamės, kad tas, kuris prikėlė Viešpatį Jėzų ir mus prikels su Jėzumi (2 Kor 4, 14). Mūsų viltis grįsta Dievo pažadu, apie kurį apaštalas Paulius sako: Išlaikykite nepajudinamą vilties išpažinimą, nes patikimas tas, kuris yra davęs pažadus (Žyd 10, 23).

Žmogui sunku gyventi pažadu, nes esame ne kartą nuvilti artimųjų, draugų, valdžios vyrų bei moterų ir kitų žmonių mums dosniai dalijamų pažadų. Tačiau Dievo pažadu, užantspauduotu Kristaus mirtimi ir Prisikėlimu, negalime abejoti. Šį Dievo pažadą patvirtina kiekviename žmoguje esantis begalinis laimės troškimas, kurio niekas, išskyrus Dievą, negali patenkinti.

Šv. Faustina sakė: Dažnai gyvendavau viltimi neturėdama vilties ir savo viltį pastūmėjau visiško pasitikėjimo Dievu link (D 24). Tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu praplečia mūsų galimybes iki begalybės. Pasitikėjimas Dievu ir Jo gailestingumu perkopia mūsų galimybių ribas, ir Dievas apsireiškia Juo visiškai pasitikinčio žmogaus gyvenime kaip Visagalis ir gailestingas Viešpats.

Kodėl šiandien pasaulyje taip maža vilties? Nes mūsų gyvenimą riboja tik laikini dalykai, kurie, suprantama, greitai nuvilia ir atneša skausmą bei tuštumą. Tačiau nuvilta žmogiška meilė liudija, kad yra kur kas didesnė Meilė, kad žmogaus gyvenimas – daug vertingesnis, pranokstantis laikinus išgyvenimus. Jaučiame, kad turi būti kažkas nesibaigiančio, nepraeinančio, kad yra kažkokia uždanga, kuri vieną kartą pakils ir atidengs kitokią tikrovę. Dažnas mūsų dienų žmogus nepastebi, kad ši tikrovė jau prasidėjo. Kristaus mirties valandą šventyklos uždanga plyšo, o Prisikėlimo rytas apreiškė mums Dievo gailestingumą Prisikėlusiojo veide. Tai ir yra mūsų džiaugsmo priežastis. Tai ir yra tikrosios Velykos.

Dievas mus myli savo be galo gailestinga meile, Dievas suteikia mums malonių atsižvelgdamas į daug platesnę, didesnę, geresnę mūsų gyvenimo perspektyvą, negu mes šiandien sugebame suprasti ir matyti. Dievas mums dovanoja save pasilikdamas tarp mūsų Eucharistijoje, kad niekuomet nestokotume Prisikėlimo džiaugsmo ir jėgos, kad nepristigtume drąsos ir vilties pasiekti amžinąją laimę, kuri yra skirta kiekvienam. Bažnyčia su viltimi meldžiasi, kad visi žmonės būtų išganyti (1 Tim 2, 4). Ji trokšta dangaus garbėje būti suvienyta su Kristumi, kurio Prisikėlimą šiandien švenčiame.

Kristaus Prisikėlimo šventė ragina mus ne tik džiaugtis Jėzaus pergale prieš mirtį, bet ir patiems tapti vilties žmonėmis, Prisikėlimo liudytojais. Šv. Paulius mus šiąnakt kvietė, kad mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą (Rom 6, 4). Mūsų tikėjimas, atskleidęs žmogišką trapumą ir nuodėmingumą, suteikia viltį gyventi dieviškuoju gailestingumu ir liudyti jį visiems, jo dar nepažįstantiems. Kristus prisikėlė, kad prikeltų kiekvieną, kuris besąlygiškai pasitiki Jo meile ir gailestingumu. Viltis ir kryžius yra besitęsiančių vestuvių tarp mūsų vargo ir Dievo Širdies slėpinys. Tai – gailestingumo pergalė.

Mes gyvename garbingą Dievo karalystės laiką, džiaugsmo ir vilties laiką. Prisikėlęs Kristus siunčia mus kaip savo Prisikėlimo liudytojus į pasaulį nešti Prisikėlimo vilties džiaugsmą. Tai Bažnyčios laikas, tai nenugalimo Kristaus misijos plitimo laikas. Tapti vilties žmonėmis – tai nebijoti prisidėti prie išganomosios Kristaus aukos, kad dovanotume pasauliui viltį. Kristus mumyse turi tapti gyvas, kad visi, kuriuos sutiksime, galėtų mumyse atpažinti Prisikėlusįjį. Kaip Kristaus mokiniai pažino Jį duonos laužyme, taip ir pasaulis atpažįsta Kristų tuose, kurie nebijo būti sulaužomi kaip duona ir išdalijami visiems, kurie alksta ir trokšta vilties. Žmogus tampa tikrai laimingas, kai savo gyvenimą dovanoja kitiems. Tikroji meilė visuomet yra dovana, o ne pinigas, už kurį ką nors malonaus gauname.

Kaip duona ir vynas šv. Mišių metu virsta Eucharistiniu Jėzumi, taip mūsų gyvenimas, atiduotas į Dievo rankas, virsta tikru, atpirkto žmogaus orumo kupinu gyvenimu. Mes tampame dovana pasauliui. Nebijokime būti tuo, kuo Dievas mus sukūrė. Pasitikėkime gailestingąja Dievo meile, kurią šiąnakt švenčiame. Būkime Prisikėlimo žmonėmis. Su šventomis Velykomis, su nauja viltimi!

Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas