200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

Arkivysk. G. Grušo pamokslas, sakytas 1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių laidotuvių šv. Mišiose

2019 lapkričio 22

Brangūs broliai ir seserys,

„Už jūsų ir mūsų laisvę!“ Toks buvo sukilimo dalyvių šūkis. Dievo plane niekas nevyksta atsitiktinai. Prieš dvejus metus atrasti sukilėlių palaikai, kuriuos šiandien laidojame, ir dabar mums skelbia aktualią žinią. Kokią? 

1863 metų sukilimas buvo kova už mūsų – ne tik lietuvių, lenkų, baltarusių – bet ir visų carinio jungo nepripažįstančiųjų laisvę. Kova už laisvę būti lygiems su kitais to paties Dievo sukurtais žmonėmis ir už laisvę turėti savo balsą. 1863 metų sausio 22 dieną Nacionalinis centro komitetas Lenkijoje išleido manifestą, deklaruojantį sukilimo tikslus. Lietuviškame sukilimo akto variante buvo skelbiama, kad „nuo šios dienos nebėra nelaisvės, nes nebėra nei pono, nei bajoro, nei mužiko, nei žydo, o visi esame broliai, visiškai lygūs arba vienodi ir Viešpaties Dievo, ir mūsų brangiosios Tėvynės akyse“. Tai tarsi perfrazuota apaštalo Pauliaus ištara laiške galatams: „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 28). Iš tiesų, toliau laiške apaštalas tęsia: „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!“ (Gal 5, 1). Antrajame laiške korintiečiams Paulius sako: „Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“ (2 Kor 3, 17). Taigi aiškiai matome, kad laisvė ir žmonių lygybė yra bendražmogiškos ir giliai krikščioniškos vertybės. Tai vertybės, kurios kyla iš pačios žmogaus prigimties ir dėl kurių ne tik verta, bet ir būtina kovoti. Bažnyčia visada vertino laisvę: sąžinės laisvę, tikėjimo laisvę, pasirinkimo laisvę, nes tik laisvas žmogus gali mylėti, tik laisvas gali kurti.

Pirmajame skaitinyje iš Makabiejų knygos girdėjome apie maldą už kovose žuvusius karius. Makabiejų laikai – tai Izraelio sukilimų laikai, kai izraelitai priešinosi pavergėjų primetamiems įstatymams, papročiams ir religijai. Labai panašiai vyko ir tuo laikotarpiu, kurį šiandien minime. Taigi, jau Senojo Testamento laikais matome tikėjimą mirusiųjų prisikėlimu, liudijančiu intuityvią žmogaus nuojautą, kad, pasibaigus žemiškajai kelionei, gyvenimas nesibaigia ir kova už laisvę niekada neliks bergždžia. Apie tai girdėjome atliepiamojoje psalmėje: „Viešpats išgelbsti teisiuosius“. Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius mums primena, kad šiame pasaulyje esame neatsitiktinai. Dažnai sakoma: žmogus nėra sala. „Nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta“ (Rom 14, 7). Dievas kiekvienam iš mūsų yra davęs ypatingą ir tik mums skirtą misiją, kuri niekada nevykdoma izoliuotai. Vieno žmogaus gyvenimas, darbai ir mirtis paliečia kitus. Todėl esame atsakingi, kokį įspaudą paliksime istorijoje ir žmonių širdyse. 

Kiekvienas turime vietą didžiajame Dievo plane. Vietą ir misiją, kuri retai kada būna lengva. Evangelijos skaitinyje girdėjome gana kietus Jėzaus Kristaus žodžius: „Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ ( Jn 12, 24). Jėzus aiškiai suvokė misijos ir tarnystės kainą: norėdamas duoti vaisių, neišvengiamai turėsi kažką aukoti. Kartais net savo gyvybę. Žinodamas, kas jo laukia, Jėzus sako: „Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: ‘Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!’? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą“ (Jn 12, 27). Panašiai sureagavo ir Zigmantas Sierakauskas, kai pas jį į Peterburgą atvykęs sukilėlių komiteto narys Aleksandras Oskierka paprašė, kad šis taptų Kauno vaivadijos kariniu viršininku. Jis tarė: „Tuo man atneši mirties sprendimą!“ Tačiau pareigas priėmė. „Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui“ (Jn 12, 25). Sierakauskas, būdamas išsilavinęs ir gerai išmanantis karybą, puikiai suvokė, į ką leidžiasi. Jis suvokė, kad sukilimui buvo nespėta pasiruošti, kad sukilėliai stokojo ginklų. Jis buvo visiškai neseniai vedęs, ką tik pradėjęs kurti šeimos gyvenimą… Jis turėjo ką prarasti. Tačiau ilgametis troškimas oraus gyvenimo valstybėje, kur vyrauja taika ir lygybė, buvo stipresnis nei asmeninės laimės siekis.

Esame pašaukti laisvei. Kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir yra pašauktas į šventumą. Kai pamirštame savo sukūrimo šaknis, bandome vieni kitus pavergti, užkariauti. Tai kartojasi istorijoje prisidengiant įvairiais pagrindais: nacionaliniais, teritoriniais, netgi religiniais. Kai valdžia nebemato žmogaus kaip Dievo kūrinio ir suvaržo jo teises, pasaulyje atveriamos durys blogiui, kuris, risdamasis kaip sniego gniūžtė, išvirsta į totalitarines sistemas ir siaubingus karus.

Šiandien matome, kaip mūsų popiežius Pranciškus atkakliai ir drąsiai veikia gindamas pačius vargingiausius, išnaudojamus, „paribių“ žmones, pabėgėlius. Matome, kaip greitai jis reaguoja, tiesiai ir aiškiai prabildamas apie karinius veiksmus ir teroro išpuolius, ragina galinguosius atsitokėti. Šventasis popiežius Jonas Paulius II dar „Solidarumo“ laikais žmonėms kalbėjo: „Jie neišsigąs jūsų ginklų, bet išsigąs jūsų žodžių.“ Apie didžiulę žodžio galią liudija ir atsiminimai apie kun. Antaną Mackevičių, dar vieną iš sukilimo vadų, kuris, nors ir ne Vilniuje nužudytas, istorijoje stovi greta Kalinausko ir Sierakausko. Prisimenama, kad „tardymo metu paklaustas, kaip verbavo sukilėlius, kun. Antanas atsakė: žadėjau jiems tik vieną dalyką – tėvynės laisvę.“ Kalinauską vienas iš sukilimo vadų Jokūbas Geištoras apibūdino kaip „kraštutinių pažiūrų, ištvermingą, pasiaukojantį, liepsnojantį patriotą – gražiausią nepalyginamojo sąmokslininko tipą, kuris mokėjo dirbti ir slapstytis. Jis turėjo nepaprastai gilų teisingumo supratimą.“ Jis buvo ne tik vadas, bet visų pirma – stiprus įkvėpėjas.

Ankstyvosios krikščionybės teologas Tertulijonas yra pasakęs: „Kankinių kraujas – krikščionių sėkla.“ Suimtas ir sužeistas Sierakauskas apie nukautus sukilėlius, kuriuos kažkas pavadino „nelaimingaisiais“, pasakė: „Tai nėra nelaimingieji, tai Lietuvos sėkla, kuri ateity pražydės skaisčiais laisvės žiedais!“ Čia prisiminkime ir kategorišką Kalinausko viziją: „Tik tuomet gyvensime laimingai, kai ant mūsų sprando nebebus visai maskolių.“ Visa tai liudija apie tvirtą tikėjimą kovos prasmingumu, apie viltį, kuri pranoksta dabarties įvykius, apie gebėjimą žvelgti į ateitį, kurios patiems nepavyks sulaukti, bet kuri bus geresnė būsimoms kartoms. 

Jei kviečių grūdas apmirs, jis duos gausių vaisių (plg. Jn 12, 24). Nors dažniausiai kalbame apie sukilimo vadus, iškilias ir ryškias asmenybes, nedera pamiršti visų tų, kurie kovojo, žuvo, buvo ištremti. Visi jie tapo mūsų laisvės pamatų akmenimis. Ir visus juos tam tikra prasme galima pavadinti sukilėliais. Jų mirtis nebuvo beprasmė – šiandien jiems turime dėkoti už laisvę. 

Galiausiai viltis yra transcendentinė, dieviškoji dorybė. Ji padeda ištverti pasirinkimuose nepaisant išbandymų, persekiojimų, net mirties. Laiške filipiečiams skaitome: „Mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia“ (Fil 3, 20–21). Tad dėkodami šiems kariams už jų gyvybes, paaukotas „dėl mūsų… laisvės“, ir iškilmingai laidodami juos šiandien, meldžiame jiems Dievo gailestingumo.

+ Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas

Pamokslas, sakytas šv. Mišiose Viliaus arkikatedroje bazilikoje, laidojant 1863–1864 m. sukilimo vadus ir dalyvius, 2019 m. lapkričio 22 d.

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt