200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

Arkivysk. G. Grušo pamokslas pranciškonų konventualų vienuolyno šventėje

2017 rugpjūčio 27

Šiandienos Evangelijoje girdime, kaip Pilypo Cezarėjos apylinkėse Jėzus sėdi su savo mokiniais ir jų klausinėja: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ (Mt 16, 13). Ir, mokiniams išvardijus įvairius variantus, Jėzus vėl kreipiasi į juos su tuo pačiu klausimu. Tuomet Petras visų vardu ištaria: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus.“ (Mt 16, 16). Tas pats klausimas per amžius taikomas kiekvienam tikinčiajam, taikomas ir visam pasauliui. Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų? Per visus amžius ši žinia krikščionių nešama ir skelbiama pasauliui, kad Kristus po savo mirties ir prisikėlimo tikrai yra Mesijas, pasaulio ir kiekvieno iš mūsų Gelbėtojas.

Ta žinia turi būti skelbiama ir šiandien, nes šiandien tai aktualu taip pat, kaip ir prieš 2000 metų. Juk kiekvienam žmogui reikia išganymo, reikia Išganytojo. Su ta žinia prieš daugelį metų, mūsų valstybės įsikūrimo pradžioje, dar Mindaugo laikais, Mažesnieji broliai (pranciškonai) atvyko į Lietuvą skelbti tos pačios Gerosios Naujienos, kad Jėzus Kristus yra Viešpats, Mesijas ir mūsų Išgelbėtojas. Jie tą žinią liudijo ir žodžiais, ir savo gyvenimu, ir gyvybe. Martyr – tai žodis, kurį dažniausiai naudojame minėdami kankinį, graikų kalba jis taip pat reiškia liudininką. Tas, kuris liudija tikėjimą visu savo gyvenimu.

Nuo Mindaugo laikų ne vienas iš Mažesniųjų brolių yra paguldęs savo gyvybę dėl Evangelijos. Ir čia, Lietuvoje, virš Vilniaus miesto, stovi trys kryžiai, mums primenantys apie Mažesniųjų brolių kankinius. Mažesnieji broliai čia, Vilniaus arkivyskupijoje, reiškėsi nuo pat pradžios. Pirmi du Vilniaus vyskupai buvo iš jų tarpo: vysk. Andrejus ir vysk. Jokūbas. Jie skelbė Dievo Žodį, kai buvo patogu ir kai nebuvo patogu. Jie guldė savo galvas, buvo tremiami, išvejami, iš jų ne kartą buvo atimtas turtas. Bet ši kančia, šios žaizdos, kurias turi Lietuvos pranciškonai, taip pat liudija Kristų, nes be kryžiaus slėpinio nėra krikščionybės. Todėl ir Jėzus šiandienos Evangelijoje uždraudė mokiniams skelbti, kad jis yra Mesijas. Viskas pasikeitė po to, kai jis mirė ant kryžiaus ir prisikėlė. Tada mokiniai gavo siuntimą: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją“ (Mk 16, 15).

Šis atgautas vienuolynas irgi savotiškai nešioja žaizdas. Karo metu keičiantis valdžioms ne kartą nusiaubtas patyrė kankinystę. Jis kartu su mūsų tauta patyrė tuos skaudžius laikus ir ne per seniausią sovietmetį. Vienuolynas išliko per plauką, kai vienuoliai turėjo slapstytis, kai kurie – išvažiuoti, kiti buvo ištremti.

Ką tik šią vasarą atšventėme pal. Teofiliaus, liudijančio apie tų laikų žaizdas, beatifikaciją. Ir antrajame skaitinyje girdėjome laiško romiečiams paraginimą: „Atminkite savo vadovus, kurie jums paskelbė Dievo žodį, įsižiūrėkite į jų gyvenimo pabaigą, sekite jų tikėjimą“ (Žyd 13, 7). Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo, tad ir praeities persekiojimo žymės yra mūsų garbė. Kristaus kryžius veda į prisikėlimą, tačiau ne šiame gyvenime, o naujajame, Naujojoje Jeruzalėje. Kiekviena diena turi savo iššūkių ir ne mažiau mes jų turime šiandien.

Mažesniųjų brolių steigėjas šv. Pranciškus Italijoje iš kryžiaus išgirdo Viešpaties balsą, kuris sakė: „Eik, atstatyk mano bažnyčią.“ Tuomet šv. Pranciškus plyta po plytos krovė ir statė tą mažytę bažnyčią, kol suprato, kad Viešpats iš jo prašo daug daugiau. Broliams čia, Lietuvoje, teks atstatyti bažnyčią ir vienuolyną. Taip pat krauti plytą po plytos ir jas sustatyti atgal. Bet dar svarbesnis yra darbas ir kvietimas atstatyti gyvąją Bažnyčią. Skelbti šią amžinojo gyvenimo viltį ir gydyti nuo netikrų vilčių mūsų laikais pranciškonai pašaukti ne mažiau nei apaštalai Kristaus laikais. Nes mūsų laikais taip pat tarp mūsų plinta savotiška pagonybė. Tad esate kviečiami ir siunčiami skelbti Kristų visu savo gyvenimu.

Antrajame skaitinyje autorius labai taikliai išdėsto paraginimą, kaip gyventi, kaip tai daryti: teišsilaiko brolių meilė, nepamirškite svetingumo, atminkite kalinius, atminkite skriaudžiamuosius, gyvenkite be godumo, atnašaukite Dievui šlovinimo auką, nepamirškite daryti gera ir dalytis su kitais geru (plg. Žyd 13, 1). Nesvarbu, ar jie vargšai, ar turtingi. Apaštalas Paulius sakytų: žydai ar graikai. Mums turbūt aktualiau: lietuviai ar lenkai, ar baltarusai, ar rusai. Dalinkitės ta Gerąja Naujiena su visais, visur ir visada.

Kitas Pranciškus irgi labai gražiai apibūdina šiandienos misiją. Jis kalba apie Bažnyčią kaip apie karo lauko ligoninę. Gydykite žmones, jų sienas, ir naudokite tai, kas jums duota, kad galėtumėte įgyvendinti Dievo skirtą misiją.

Baigdami šiuos metus, Lietuvoje skirtus pal. Teofiliui, kitą savaitę pradedame švęsti Marijinius metus – Trakų Dievo Motinos 300 metų karūnavimo šventę. Lietuvos globėja Trakuose globoja mus ne tik Aušros Vartuose, Šiluvoje, bet ir šiame vienuolyne, šitoje bažnyčioje, skirtoje Marijos garbei. Ji buvo ir bus mūsų globėja ir gynėja. Mūsų brolių ir visų, kurie darbuojasi jos karalystės labui. Pasikliaukime, kad mūsų Motina, kuri niekada mūsų neapleidžia, toliau lydės jūsų darbus čia, Vilniuje, ir visame pasaulyje, jums skelbiant ir liudijant Kristų, Nukryžiuotą ir Prisikėlusį, pasaulio ir kiekvieno iš mūsų Išganytoją. Amen.

2017 m. rugpjūčio 27 d.
Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (pranciškonų konventualų) bažnyčia

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt