Arkivysk. G. Grušo pamokslas Didžiojo ketvirtadienio Krizmos Mišiose

2019 balandžio 18
Nuotraukos autorė Linita Žebrauskienė

Šiandienos liturgijos pirmame skaitinyje ir Evangelijoje girdime apie patepimą džiaugsmo aliejumi. Šiandien per šias apeigas šventinsime aliejus, kuriuos naudosime tarnystėje, kunigiškoje tarnystėje: katechumenų aliejų krikštijamiesiems parengti, jiems sustiprinti; ligonių aliejų, skirtą gydyti, sustiprinti kelionei į amžinybę, ir krizmą, ypatingąją krizmą, kuri perkeičia žmogų, – sukuria krikščionis, kunigus, sutvirtina, suteikia Šventosios Dvasios malonę mūsų tikintiesiems. Bet niekada negalima pamiršti, kad, prieš tepdami aliejais, teikdami sakramentus, mes patys esame patepti. Pirmiausia esame pateptieji, tada teikiame sakramentus. Kaip antrame skaitinyje girdėjome: „Padarė iš mūsų karaliją bei kunigus savo Dievui Tėvui.“

Šiandien, šioje liturgijoje, mes atnaujinsime savo kunigystės pažadus, šventimų dieną duotus vyskupui. Bet ne savo kunigystę mes švenčiame, o Kristaus kunigystę mumyse. Pažvelkime į pažadų tekstus – mes norėsime labiau susivienyti su Jėzumi ir pasidaryti panašesni į Jį Kristaus ir Bažnyčios meilės vedami. Šią sąvoką „Kristaus ir Bažnyčios meilė“ dažniausiai girdime santuokos slėpiniuose, kurie minimi Pauliaus laiške efeziečiams. Jis sako, kad tai yra didelė paslaptis. Paulius ragina žmonas būti klusnias savo vyrams, o vyrus – mylėti savo žmonas, kaip Kristus mylėjo Bažnyčią. Į tokią meilę mūsų kunigystė mus kviečia. Pasiaukojančią meilę – aukotis kaip Kristus, kuris atidavė savo gyvybę už mus, už karališkąją tautą.

Popiežius Pranciškus mums panašiai kalbėjo Kaune rugsėjo mėnesį. Jis kalbėjo ir apie mūsų sunkumus, dejones, kurias patiriame kunigiškoje tarnystėje, kviesdamas į gilesnę maldą, kviesdamas atnaujinti užsidegimą, kurį turėjome šventimų dieną. Jis kalbėjo mums ir apie tai, kam mes šiandien pritarsime, – kvietė mus susitapatinti su Jėzumi. O tai mes galime padaryti tik per artumą su Juo, esančiu tabernakulyje, ir per artumą su Juo, būnant su žmonėmis.

Nepamirškite, kad ta kunigystė, kuria esame pažymėti, kuria gyvename, nėra ta pati Senojo Testamento kunigystė, kur kunigas aukojo aukas už savo ir už žmonių nuodėmes ir užtarė juos pas Dievą. Mes dalyvaujame Kristaus kunigystėje ir esminis pasikeitimas yra tai, kad, kaip žinome, Kristus yra ne tik kunigas. Jis yra ir Aukotojas, ir Auka. Pati Auka. Į tą kunigystę mes esame pašaukti. Palaimintasis Jurgis sakė: „Noriu sudegti kaip žvakė.“ Tai yra ta pati mintis – būti kunigu Kristuje. Būti aukotoju ir pačia auka.

Šiandien aš ypatingu būdu noriu padėkoti jums, broliai kunigai, už atsiliepimą į pašaukimą ir už jūsų kunigiškąją tarnystę. Ir už tai, kad kasdien iš naujo atsiliepiame į Kristaus pašaukimą. Padėkoti už valandas, praleistas klausyklose teikiant gailestingumą žmonėms, teikiant sakramentus, už laiką, praleistą su asmenimis ir su šeimomis lydint juos išganymo keliu, teikiant pagalbą ir kuriant bendruomenę. Dėkoju už bendrystę, kurią mes išgyvename, – vyskupai, kunigai, sukurdami vieną Vilniaus presbiteriatą.

Mūsų didelių iššūkių sūkuryje svarbu nepamiršti, kad didžiausi darbai yra ne tie, kuriuos darome iš savęs, bet tai, ką Kristus daro per mus ir mumyse. Jis mus veda, Jis veikia per mus, mes turime išlikti Jo artumoje. Vis labiau susivienyti su Juo, tapti vis labiau panašesni į jį. Mes turime leisti Jam veikti per mus, kad Jis vis labiau matytųsi. Matytųsi labiau už mūsų asmenybes. Iš to artumo su Juo, Švenčiausiojo Sakramento adoracijos, nuolatinės maldos Jis švies per mus. Vykdydami kunigiškąją tarnystę mes esame kviečiami kopti šventumo link. Per artumą su Viešpačiu atpažinti Jį kiekviename iš mūsų brolių. Atpažinti šalia sėdinčiajame tą žymę, kurią gavome savo šventimų dieną.

Mes pradėjome šią Didžiąją savaitę su žinia iš Paryžiaus, matėme vaizdus, kaip Dievo Motinos katedra degė. Ta žinia primena mums šio Tridienio esmę – viskas nesibaigia kančia ir mirtimi. Yra ir prisikėlimas.

Čia, Katedros aikštėje, Popiežius Pranciškus, kalbėdamas jaunimui, pranašiškai kalbėjo apie šią Katedrą, priminė, kad ji ne kartą degė. Jis sakė: „Jūs, kaip ir ši arkikatedra, esate patyrę situacijų, kurios jus visiškai sužlugdė, išgyvenę gaisrų, po kurių atrodė, kad nepajėgsite pakilti. Ši šventovė ne kartą buvo praryta liepsnų, sugriauta, ir vis dėlto visada atsirasdavo žmonių, kurie ryždavosi ją atstatyti iš naujo, kurie nepasiduodavo sunkumams, nenuleisdavo rankų.“

Šis Velykų slėpinys – nenuleisti rankų sunkumuose, žengti pirmyn – yra ir mūsų kunigystės širdyje. Nuopolis, kančia, kryžiaus nešimas. Bet ir prisikėlimas. Turime žengti pirmyn šiomis dienomis iš naujo apmąstydami, iš naujo išgyvendami šį slėpinį ir mūsų kunigystės slėpinį. Kad priimtume jėgą iš aukštybių, prisimintume savo šaknis, apie kurias mums buvo irgi kalbėta.

Esame pasiryžę pasiekti tai, ko apaštalas Paulius meldė: jau nebe aš gyvenu, bet Kristus manyje (plg. Gal 2, 20). Šiandien apmąstydami ir atnaujindami savo kunigystės pažadus apaštalo Pauliaus maldos žodžiuose raskime savo maldą, savo dvasinę tėvystę mums patikėtiems žmonėms, kad Kristus su kiekviena diena įsišaknytų vis giliau mūsų gyvenime ir mūsų tarnystėje.

„Dėl to aš klaupiuosi prieš Tėvą, nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą, kad iš savo šlovės turtų suteiktų jums stiprybės jo Dvasios galia tapti tvirtais vidiniais žmonėmis, kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta bet kokį žinojimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės.

O tam, kuris savo jėga, veikiančia mumyse, gali padaryti nepalyginti daugiau, negu mes prašome ar išmanome, jam tebūna šlovė Bažnyčioje ir Kristuje Jėzuje per visas kartas amžių amžiais! Amen“ (Ef 3, 14–21).

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas
2019 m. balandžio 18 d., Didžiojo Ketvirtadienio Krizmos Mišios, Vilniaus arkikatedra bazilka

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt