Arkivysk. G. Grušo katechezė apie šv. Mišias

Katechezė apie šv. Mišias Akademinio jaunimo atsinaujinimo dienoje RESTART

Šv. Mišių tikslas yra susitikti su Jėzumi. Jis yra čia ir Jis čia yra gyvas. Ir laukia mūsų visapusiško dėmesio. Katechezėje apie šv. Mišias popiežius Pranciškus sakė: „Labai svarbu, kad mes, krikščionys, labai gerai suprastume šv. Mišių prasmę. Nes tik taip įmanoma gyventi palaikant ryšį su Dievu.“

Svarstėte, kaip reikia melstis, kaip reikia palaikyti ryšį su Dievu. Mokiniai užduoda Jėzui tą patį klausimą. Ir jis juos pamokė „Tėve mūsų“ maldos. Mes ją kalbėsime Mišių metu. Kalbėjome Vakarinėje ir kalbame daug kartų kasdien. Tai pirmiausia yra gairės, kaip melstis. Turime žodžius, turime gaires. Bet „Tėve mūsų“ malda iš tikrųjų yra pačių šventųjų Mišių atspindys. Tai, ko Viešpats moko mus „Tėve mūsų“ maldoje, yra tai, ką mes darome šv. Mišių metu. Ši malda buvo Jo malda Tėvui. Šv. Mišios yra Jo malda Tėvui. Po Eucharistinės maldos mes giedame: „Per Jį, su Juo ir Jame Tau, Visagali Dieve Tėve, su Šventąja Dvasia…“ Tai yra Jėzaus malda. Šv. Mišiose mes per Jį ir Jame meldžiamės. Mes dalyvaujame šioje maldoje, nes esame Jėzaus Kūno nariai. Tai truputį skiriasi nuo to, kaip meldžiamės asmeniškai. Prie Eucharistinio stalo susirinkę mes meldžiamės kaip Kristus, kaip Jo nariai. Ir Jis meldžiasi už mus. Tokiu būdu mes, galime sakyti, dalyvaujame glaudžiausioje Tėvo ir Sūnaus bendrystėje. Mes tampame jų meilės dalyviais.

Žinote, kaip yra svarbu išreikšti savo meilę kitam. Ir mums visiems yra svarbu girdėti, kad mes esame mylimi. Bet dar svarbiau parodyti tą meilę kitam. Įvairiais būdais. Nes mūsų veiksmai svarbesni už žodžius, jie yra realesni. Aš galiu viena sakyti, o kita daryti. O tiesa yra tai, ką aš darau. Šv. Mišios yra ne tik tos maldos žodžių ištarimas, tai yra sudabartinimas to veiksmo, Jėzaus pasiaukojimo Tėvui už mus. Tai yra fundamentaliausias meilės reiškinys, kuris yra, buvo ir bus. Kristaus auka už mus, kurioje mes dalyvaujame. Ir tai yra, kaip minėjau, „Tėve mūsų“ maldos įgyvendinimas.

„Tėve mūsų“ – tai Kristaus malda savo Tėvui ir mūsų Tėvui, kurioje mes dalyvaujame kaip nariai. Kreipimasis į Tėvą Danguje. Ir suprantame, kad šios Mišios, nors vyksta žemėje, vyksta ir Danguje, tai yra ta pati auka.

„Teesie šventas Tavo vardas“ (giedosime „šventas, šventas, šventas“) – visa tai, ką mes čia darome, yra tam, kad Viešpaties vardas būtų pašventintas, pašlovintas.

„Teateinie Tavo karalystė“ – mūsų ištarti žodžiai tampa realybe per Kristaus auką, t. y. per Mišių auką. Mes ne tik norime, kad ta karalystė ateitų, bet ir dalyvaujame ją sudabartinant.

„Teesie Tavo valia“ – Jėzaus malda Alyvų darželyje, kalbėta prieš einant į Kryžiaus mirtį, yra Tėvo valios galutinis pareiškimas. Tai yra tai, ką mes dabar darysime Eucharistinėje aukoje.

„Kaip danguje, taip ir žemėje“ – šitoje aukoje dalyvauja visa Bažnyčia. Ką tik atšventėme Visų Šventųjų ir Vėlinių šventes. Kiekvienoje aukoje dalyvauja visa Bažnyčia, t. y. ne tik esantieji čia, žemėje, bet ir sielos skaistykloje, ir šventieji Danguje. Nes tai yra Bažnyčios esmė – Jėzus Kristus, kuriame visa yra suvienyta kaip galvoje.

„Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“ – graikišką žodį „epiousios“ galima versti „kasdienė“, bet pažodinis vertimas yra „antgamtinė“. Antgamtinė duona. Jau šioje maldoje yra bylojama apie Eucharistiją ir tik šioje Evangelijos vietoje yra naudojamas šis žodis.

„Atleisk mums mūsų kaltes“ – šito mes prašėme ir šv. Mišių pradžioje. Bet ir per Paskutinę vakarienę Viešpats įgalina savo apaštalus, leidžia jiems atleisti nuodėmes, o su mirtimi, prisikėlimu ir Šventosios Dvasios atsiuntimu Jis tai įgalina.

„Neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto“ – tai apsauga, kurią mes gauname, kai susivienijame su Kristumi, su kryžiaus auka. Tai tas paženklinimas, atnaujinimas to ženklo, kuriuo mūsų sielos yra paženklinamos per Krikštą ir kuris saugo mus nuo pikto.

Kiekvieną dieną mes turime pradėti iš naujo, kiekvienos Mišios mus iš naujo „perkrauna“. Kiekvieną dieną. Popiežius savo katechezėje sakė, kad kai kam Mišios nuobodžios. Bet pridūrė, kad Mišios negali būti nuobodžios. Nes jų centre yra Jėzus. „Tada, – jis sako, – jūs sakysit, kad kunigas nuobodus.“ Ir atsako: „Jei taip, tai kunigui reikia atsiversti.“ Bet Jėzus yra čia. Ir mums reikia pažinti ir patirti, kas tai yra šv. Mišios. Jei mes nepažįstame, tai mums yra nuobodu.

Kiek iš jūsų žinote, kas yra kriketas, kurį žaidžia britai? Kai nesi susipažinęs su šiuo žaidimu, jis atrodo nepaprastai nuobodus, nes trunka 7–8 valandas. Čia ne krepšinio partija. Ir nesupranti, kaip žmonės ten gali sėdėti ir stebėti šį žaidimą visą dieną. Ir jiems įdomu. Tai nėra itin greitas sportas. Bet kai mes ką nors pažįstame, kai perprantame taisykles, mums pasidaro įdomu. Jei pažįstame Jėzų ir suprantame, kas vyksta Mišiose, mums tampa įdomu. Kai pamatome žmogų, kurį mes mylime, – ne kokį nors praeivį, bet seniai matytą bičiulį ar bičiulę, draugą ar draugę – mūsų dėmesys iš viso kitoks.

Susipažinkite geriau, kas yra šv. Mišios. „Katalikų pasaulis“ išleido keletą labai gerų knygų šia tema. Viena yra „Avinėlio puota“, kurios autorius – Scott Hahn. Jis, kaip protestantas, atėjęs į katalikų Mišias, nežinojo mūsų teologijos, bet žinojo Šventąjį Raštą ir Mišiose atrado dangiškąją puotą, aprašytą Apreiškimo knygoje. Jis, gerai pažinodamas Šv. Raštą, atpažino, kas vyksta šv. Mišiose. Kita knyga – „Apie liturgijos dvasią“ (autorius – Romano Guardini). Jis trumpai ir paprastai aiškina, kas yra liturgija, kas joje vyksta, ką reiškia tie simboliai, kuriuos čia matome.

Jau prasidėjo ir dar kelias savaites trečiadieniais vyks popiežiaus katechezės šv. Mišių tema. Verta paskaityti, jos yra neilgos, dauguma iš jūsų skaito angliškai. Sutrumpintą tekstą rasite Vatikano radijo tinklapyje. Paprašysiu, kad Akademinė sielovada patalpintų į savo feisbuko puslapį. Skaitykite tas katechezes. Popiežius davė pavyzdį iš krikščionybės pradžios. Jis pasakojo, kad kai imperatoriaus Diokletiano laikais Mišios buvo uždraustos, o jis krikščionis atrado švenčiančius Mišias ir juos suėmė, jis jų paklausė: „Ar žinot, kad už tai yra baudžiama mirtimi? Kodėl jūs taip darot?“ Jie atsakė: „Be Mišių mes negalime gyventi.“

Daugelis žmonių per tūkstantmečius atidavė savo gyvybę, kad galėtų dalyvauti Mišiose. Skaitome apie palaimintojo Teofiliaus laiką kalėjime, kai jis slapta aukodavo Mišias. Tai yra iššūkis mums, mūsų gyvenimui ir „restartui“. Kaip mes į tą klausimą atsakome? Ar mes galime gyventi be Mišių? Sekmadieniais? Kasdien? Leiskimės į tą kelionę vis geriau suprasti, kas čia darosi. Galiu jums pasakyti, kad tai yra neišsemiamas šaltinis. Vis geriau suprasti, kas čia darosi, kad galėtume vis labiau Jį pamilti. Pažinti ir pamilti. Ir tai iš tikrųjų atnaujins mūsų gyvenimą kiekvieną dieną. Amen.

2017 m. lapkričio 11 d., Vilnius