Arkivysk. G. Grušo homilija šv. Mišiose Trakuose

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

Šiandienos Evangelijoje regime raupsuotąjį, kuris serga baisia liga. Ši liga ne tik pūdo jo kūną, bet ir išstumia jį iš visuomenės. Argi nėra ir šiandien daug ligų, kurios išstumia žmogų iš visuomenės? Pavyzdžiui, priklausomybės liga. Pas Jėzų atėjęs raupsuotasis atsiklaupęs maldavo: „Jeigu nori, gali mane padaryti švarų“ (plg. Mk 1, 40). Koks Jėzaus atsakymas? „Noriu. Būk švarus.“

Šis Jėzaus atsakymas, šis „noriu“ atskleidžia mums Dievo Širdies gelmę. Ant Kryžiaus Jėzus taria „Trokštu“. Jo mirtis ant Kryžiaus yra žodžių „Noriu, būk švarus“ galutinis išsipildymas, skirtas jau ne vienam raupsuotajam, o kiekvienam žmogui, paliestam nuodėmės. Prisiimdamas nuodėmės pasekmes, tai yra mirtį, Dievo Sūnus grąžina mums galimybę įžengti į tikrovę be nuodėmės, be mirties ir be kančios. Jis grąžina mums amžinąjį gyvenimą, atveria į jį duris.

O kas stovi prie šių durų, prie Kristaus Kryžiaus? Čia stovi Marija. Ji drąsina kiekvieną iš mūsų atsižadėti nuodėmės, neprarasti vilties ir įžengti į amžinąjį gyvenimą. Būtent šią dieną, kai paaukojame Lietuvą Marijai, pasaulyje minima Ligonių diena. Popiežius Pranciškus šių metų Pasaulinės ligonių dienos temai parinko žodžius, kuriuos iškeltas ant kryžiaus Jėzus skiria savo motinai Marijai ir Jonui: „Štai tavo sūnus <…> Štai tavo motina! Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save“ (Jn 19, 26–27).

Popiežius Pranciškus ragina mus pastebėti, kad kančia, kuri perveria Marijos sielą po kryžiumi, jos neparalyžiuoja, tačiau priešingai – šioje tamsiausioje valandoje prasideda jos naujas atsidavimo kelias.

Apmąstyti kryžiaus slėpinį – tai suprasti, kad tamsiausią valandą mes galime sutikti Mariją. Ligos ar priklausomybių tamsa, skurdo ar savižudybių tamsa, iširusių šeimų ar vienatvės tamsa – kartais gali atrodyti, kad tamsa ima viršų ir nebežinome, kaip ją įveikti. Vaikas, kuris bijo tamsos, vakare, išjungus šviesą, guli lovoje ir vis labiau ima jausti jos siaubą. Bet vos tik mama įeina ir paima jį už rankos, – visas siaubas pranyksta.

Marija yra mūsų Motina, kuri gyvena su mumis tamsiausioje valandoje. Pasaulyje bus tamsos tol, kol šis pasaulis praeis ir regėsime naują dangų ir naują žemę (plg. Apr 21, 1), tačiau, jei gyvensime su Marija, galėsime ištverti šią paskutiniąją tamsos valandą be baimės.

Tiesiog nuostabu, kiek daug šventųjų – nuo popiežių iki kaimo klebonų, nuo karalių iki paprastų piemenų – kiek daug šventųjų atrado Mariją kaip savo motiną ir savo kelią pas Dievą. Dėl jos laužė ietis teologai, jai rašė himnus poetai, jai statė katedras valdovai, jai ieškojo vardų dvasininkai, tačiau nuo ko viskas prasidėjo? Viskas prasidėjo nuo to, kad ją, Mariją, pamilo Dievas ir pasirinko būti savo Sūnaus Motina. Ir mes – mes negalime jos nemylėti, nes pati Dievo Dvasia mumyse ragina mylėti Mariją ir pasirinkti ją savo Motina, mūsų Motina.

Tą šiandien ir padarysime čia, priešais Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, paveikslą: pasirinksime Mariją būti mūsų Motina ir mūsų Valdove. Kartu su visa lietuvių tauta šioje šalyje ir pasaulyje, su visais Lietuvos žmonėmis, mes pašvęsime savo šalį, visą jos dabartį ir ateitį, Marijai.

Šiuo veiksmu mes pakartosime tai, ką jau yra padariusios ankstesnės Lietuvos kartos, kai sunkiausiu metu jos kreipėsi į Mariją, prašydamos pagalbos, ir buvo išgirstos. Prieš tris šimtus metų popiežiaus karūnomis vainikuotas Švenčiausiosios Mergelės Marijos paveikslas Trakuose yra vadinamas Lietuvos Globėjos vardu, nes nuo seno čia meldėsi Lietuvos valdovai, valstybės vyrai, gynėjai ir paprasti žmonės, prašydami Marijos globoti mūsų šalį.

Kai netrukus atliksime Lietuvos paaukojimą Nekaltajai Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai, mūsų maldą lydės šventasis Kazimieras, didis Marijos mylėtojas; ir palaimintasis Jurgis Matulaitis, visą savo gyvenimą atidavęs Marijos Nekaltosios Širdies meilei; ir palaimintasis Teofilius Matulionis, kurį regime su lagerio rožiniu iš duonos trupinių; ir Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė, kurios šauksmas „Marija, gelbėk mus“ pasklido po Sibirą ir visą pasaulį. Kartu bus ir nesuskaitoma daugybė tylių Lietuvos šventųjų, kurių kasdienybė buvo pripildyta nuolankaus ir paprasto pamaldumo Marijai.

Aš noriu atkreipti dėmesį į šį kasdienį ir labai ištikimą pamaldumą Marijai, kuriuo mūsų šalies žmonės pasižymėjo nuo seno. Kasdienės rožinio maldos šeimoje nepertraukdavo nei karas, nei maras, nei badas. Žmonėms ši paprasta malda buvo tarsi jų duona. Ši malda jungė ir išlaikė šeimas drauge labai sunkiais laikais. Ir pati skurdžiausia kaimo žmonių troba tarpukario Lietuvoje turėjo Švenčiausiosios Jėzaus Širdies ir Nekaltosios Marijos Širdies paveikslus. Ši šalis tokia ir buvo – dviejų Širdžių, Jėzaus ir Marijos, šalis.

Paaukojame Lietuvą Marijai mūsų Valstybės atkūrimo šimtmečio išvakarėse, melsdami, kad visa Lietuva gyventų laisvėje. Kad tai iš tiesų įvyktų, Marija, Lietuvos Globėja, turi apsigyventi mūsų šeimose. Aš kviečiu ir drąsinu kiekvieną Lietuvos šeimą melstis drauge namie. Melstis reikia ne tik bažnyčiose. Mūsų namai taip pat turi būti tarsi bažnyčios, tai yra vieta, kur gyvena Dievas. Jei paaukosime Marijai Lietuvą, tačiau neįsileisime Jos į savo namus – kas Jai liks? Marijai, Dangaus ir Žemės Karalienei, ir taip viskas priklauso, tačiau Ji neperžengia namų slenksčio, jei nėra į tuos namus pakviesta.

Todėl šiandien aš kreipiuosi į Lietuvos šeimas, prašydamas atverti namų duris Marijai ir priimti ją į savo šeimą per kasdienę maldą. Nes atverdami Jai savo namų ir širdžių duris, atveriame jas artimai bendrystei su Jos Sūnumi. Ji ne tik ramintoja sunkumuose, bet ir mūsų širdžių kelrodė žvaigždė, vedanti mus pas savo Sūnų.

Tikiu, kad šiandien esame užtariami visų mūsų tautos šventųjų ir ypatingu būdu laiminami šventojo Jono Pauliaus II, didžio lenkų tautos sūnaus, kuris prieš dvidešimt penkerius metus lankėsi Lietuvoje ir tada pavedė mūsų šalies ateitį į Marijos rankas. Mūsų pasiaukojimo Marijai aktą taip pat laimina popiežius Pranciškus, su kuriuo kalbėjau šį penktadienį ir perdaviau mūsų tautos troškimą atsiduoti į Marijos rankas.

Brangūs broliai ir seserys, ženkime į naują Valstybės šimtmetį atnaujinę ryžtą visu kuo patikti Dievo Motinai, kad Jos užtariami eitume kartu pas Jos Sūnų, kuris yra mūsų gyvenimo viltis – vakar, šiandien ir per amžius (plg. Žyd. 13, 8) – ir taip pat su pasididžiavimu nešiotume Marijos žemės vardą. Amen.

+ Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas

 

Homilija, pasakyta 2018-02-11 Trakų bazilikoje šv. Mišiose, kuriose Lietuva buvo paaukota Nekaltajai Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai