200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

Arkivysk. G. Grušo homilija Gedulo ir vilties bei Pal. Teofiliaus minėjimo dieną Vilniaus Katedroje, 2018

2018 birželio 15
Teofiliaus Matulionio beatifikacija. Nuotr. aut. Laima Penek

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

mama man pasakojo, kaip vieną ankstyvą rytą eidama į darbą – tada ji dirbo Alytuje – išgirdo keistą triukšmą. Eidama suprato, kad tie garsai sklinda iš traukinių stoties. Nors ėjo toli nuo stoties, girdėjo, kad iš ten sklinda žmonių raudojimas ir liaudies dainos. Darbe senukas sargas jai pasakė: „Žmones veža.“

Šiandien minime Gedulo ir vilties dieną. Diena, apie kurią man pasakojo mama, tikrai buvo gedulo ir vilties diena. Nors žmonės raudojo, tuo pačiu metu buvo giedamos giesmės ir dainuojamos liaudies dainos. Tuo pačiu metu – ir gedulo, ir vilties.

Tūkstančiams ištremtų lietuvių šeimų išlikti padėjo tai, kad tos šeimos, dar gyvendamos nepriklausomoje Lietuvoje, buvo tapusios tikromis namų bažnyčiomis. Tremtyje tai buvo neįkainojamas lobis. Būdamos toli nuo Tėvynės, nuo katalikų bažnyčių ir kunigų, teikiančių sakramentus, šios šeimos pačios buvo bažnyčios ir išlaikė tikėjimą bei gyvą viltį. Ne tik viltį, kad vieną dieną sugrįš į Tėvynę, bet daug didesnę viltį – viltį, kad vieną dieną regės Tėvynę Danguje.

Šiandien Evangelijoje Jėzus mums užduoda nelengvą lygtį: du žvirbliai parduodami už skatiką, o jūs vertesni už daugybę žvirblių. Kaip išspręsti šį uždavinį? Kokia yra žmogaus vertė Dievo akyse? Net jei suskaičiuotume visus pasaulio žvirblius, šio uždavinio neišspręstume. Tikroji žmogaus vertė paaiškėja ant kryžiaus, kai Jėzus atiduoda savo gyvybę.

Jėzus, duodamas mokiniams uždavinį su žvirbliais, kviečia juos pamąstyti apie mirties valandą: „Nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios“ (Mt 10, 29). Krikščionis turi gyventi dažnai susimąstydamas apie savo mirties valandą. Žmogui, kuris yra pasiruošęs, mirties valanda yra tikroji gimimo valanda. Gimimo Dangui. Mamos žino, kad artėjant gimdymui jau būna sukrautas ir paruoštas bet kurią akimirką vežtis į ligonę būtiniausių daiktų krepšys. Panašiai būtiniausių daiktų krepšys buvo paruoštas šeimose, kurios nujautė, kad vieną dieną gali būti ištremtos. Tas paruoštas krepšys reiškia: Nežinau, kada tai įvyks, bet, jei tai yra gyvenimo ar mirties klausimas, aš ruošiuosi tam iš anksto. Taigi, brangūs broliai ir seserys, mūsų mirties valanda ir yra gyvenimo ar mirties klausimas.

Ruoštis šiai valandai, kaip pačiam svarbiausiam susitikimui su mylinčiu Tėvu, – tai turėti vilties lobį, „geresnį ir nenykstantį lobį“ (plg. Žyd 10, 34). Tai pasitikėti Dievo gailestingumu, kuris labiausiai mus apgaubia mirties valandą. Ruoštis šiai valandai – tai gyventi nuolat sakant: „Jėzau, pasitikiu Tavimi.“

Palaimintojo Teofiliaus gyvenimas liudija šiandienos Evangelijos žodžių tikrovę. Vyskupas Teofilius, lyginant su visa represinės sistemos galia, buvo lyg žvirblis. Jis ir pats apie save taip sakė, kai iš kalėjimo siuntė dukterėčiai iš popieriaus iškarpytą narvelį su paukšteliu viduje: „Tu dabar gali pamatyti, kur esu ir kaip jaučiuosi“, – rašė jis.

Kunigų seminariją Teofilius baigė su charakteristika, kad sunkaus darbo šiam jaunam kunigui geriau neskirti, nes jo sveikata silpna. Teofiliaus silpna sveikata buvo proga pasireikšti Dievo galybei. Jo širdis nuolat šlubavo, tačiau plakė visus penkiolika kalėjimų ir lagerių metų.

Istoriniai šaltiniai liudija, kad trečią kartą kalinant jau garbingo amžiaus vyskupą, net ir bausmės laikui pasibaigus, sovietinė valdžia visaip stengėsi jį užlaikyti Mordovijos invalidų namuose, tikėdamasi, kad senukas vyskupas neatlaikys ir gyvas nebesugrįš į Lietuvą. Tačiau jis grįžo, slapta įšventino į vyskupus Vincentą Sladkevičių, sustiprino Bažnyčią Lietuvoje ir tik tada, KGB pareigūnams padedant, iškeliavo į tikruosius Tėvo namus. „Nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios“, – sakė Jėzus savo mokiniams (Mt 10, 29).

Brangūs broliai ir seserys, šie metai yra pirmieji, kai tikrai galime pasakyti, kad Gedulo ir vilties dieną stipresnė yra viltis. Viltis, kurią mums rodo palaimintasis Teofilius. Kiek daug nerimo Lietuvoje, teisėto nerimo – nerimo dėl Tėvynės ateities, dėl Bažnyčios, dėl mūsų šeimų, dėl jaunimo. Vis dėlto negerai tik nerimauti.

Turime kiekvienas savęs paklausti: Net jei esu tik žvirblis, ką galiu padaryti, kad įvykdyčiau Dievo valią? Jei kas rytą nubusime su šia intencija, jei visų savo darbų imsimės su šia intencija, Dievas šimteriopai padaugins mūsų pastangas, net jei iš karto ir nematysime šių pastangų vaisių.

Ar galėjo vyskupas Teofilius manyti, kad gerai atlieka vyskupo tarnystę, kai didžiąją dalį šios tarnystės metų praleido atskirtas nuo savo vyskupijos, galėdamas tik malda vienytis su jam patikėtomis avimis? Dievui užteko Teofiliaus troškimo vykdyti Jo valią.

Šie metai tokie turtingi laiko ženklų – minime Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, metus ir laukiame mūsų žemę aplankant popiežiaus Pranciškaus. Šie metai yra gera proga susimąstyti: kokie yra mano giliausi troškimai? Dėl ko aš gyvenu? Kur mūsų lobis, ten mūsų širdis (plg. Lk 12, 34). Ar ne todėl Lietuvoje tiek daug nusivylimo, kad mūsų troškimai pernelyg pririšti prie šios žemiškos tikrovės?

Šiandienos uždavinį su dviem žvirbliais mums perduoda evangelistas Matas. Prisiminkime, kad Matą Jėzus pašaukė, kai šis sėdėjo ir skaičiavo pinigus muitininko poste. Kiek jau uždirbau, kiek dar galiu uždirbti? – sukosi klausimai jo galvoje. Galime numanyti, kad tautiečiai jo nemėgo ne vien todėl, kad jis rinko pinigus okupacinei valdžiai, bet dar ir todėl, kad šį tą nusukdavo sau. Muitininkas Matas mokėjo gerai skaičiuoti. Ir Jėzus, eidamas pro šalį, pasiūlė jam uždavinį. Jėzaus žvilgsnis, kuriuo Jis pasirinko Matą, klausė: „Matai, štai aš tau siūlau lobį, kurio vertė didesnė nei galėtum suskaičiuoti visą gyvenimą dėdamas pinigą prie pinigo. Sek paskui mane ir aš tau padėsiu jį įsigyti.“

Broliai ir seserys, neiššvaistykime veltui Dievo mums duodamo malonės meto. Meto, kai mūsų tauta sulaukė vyskupo Teofiliaus paskelbimo palaimintuoju; kai su pasitikėjimu pasiaukojome Švenčiausiajai Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai; meto, kai mūsų žemę vėl aplankys Šventasis Tėvas. Tai metas, kai kiekvienas turime savęs paklausti: Net jei esu tik žvirblis, ką galiu padaryti, kad įvykdyčiau Dievo valią? Palaimintasis Teofiliau, užtarki mus. Amen.

2018 m. birželio 14 d.
Pal. Teofiliaus Matulionio minėjimas, Gedulo ir vilties diena
Vilniaus Šv. vyks. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt