Arkivysk. G. Grušo homilija Antakalnio kapinėse

2020 lapkričio 4

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

susirinkome melstis už mūsų mirusiuosius. „Jie pasielgė labai gerai ir kilniai, kadangi galvojo apie prisikėlimą“, – girdėjome pirmajame skaitinyje iš Makabėjų knygos. Šios dienos – Vėlinių diena ir Vėlinių oktava – skirtos prisiminti tuos, kurie jau yra iškeliavę. Ir ne tik prisiminti, bet ir už juos melstis. Kaip tik šį mėnesį šiais metais dėl Covid ligos pandemijos popiežius Pranciškus pratęsė atlaidus (kurie laimimi, pelnomi Vėlinių dieną ir Vėlinių oktavą meldžiantis už mirusiuosius), kad nebūtų susigrūdimų kapinėse. Kad žmonės, kurie negali išeiti iš namų, galėtų pelnyti tuos atlaidus ir namuose per visą lapkričio mėnesį.

Prisimindami savo mirusiuosius dėkojame Dievui už jų gyvenimo dovaną, už tai, kaip jie prisilietė prie mūsų ir kad taip dažnai patys perdavė gyvybę sekančioms kartoms. Ir ne tik gyvybę, bet dažnai ir tikėjimą. Už juos meldžiamės, kad jie būtų Viešpaties artumoje ir džiaugtųsi jo ramybe.

Bet Vėlinių šventė taip pat skirta gyviesiems: pasiruošti tam, kas mūsų laukia. Apaštalas Paulius antrajame skaitinyje ragina mus pradėti gyventi atnaujintą gyvenimą. Jis sako: „Mes žinome, jog mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei“ (Rom 6, 6). Mes, eidami gyvenimo keliu, turime priprasti mirti. Mirti sau mažais žingsniais, palaipsniui. Mirti tam senajam „aš“, kuris dar per dažnai mumyse gyvuoja. Daugelis mažų mirčių sudaro mūsų gyvenimą. Ir šitas gyvenimas skirtas, kad mes teisingai jį išgyventume.

Kiekviena iš tų mažų mirčių, kuri paliečia mus, kaip ir mūsų artimųjų mirtys, sukelia gedulo, gedėjimo jausmą. Apie tą gedėjimą ir teisingą jo supratimą gražiai rašo daktarė E. Kübler-Ross, kuri beveik prieš 50 metų pradėjo savo studijas apie mirtį. Apie tai, kaip žmogus išgyvena artėjančią mirtį. Knyga „Apie netekties skausmą ir gedėjimą“ yra jos paskutinė knyga prieš mirtį, ką tik „Katalikų pasaulio leidinių“ išleista lietuvių kalba. Autorė įvardija penkis gedėjimo etapus, kurie paliečia kiekvieną mirtį, paliečia artimo netektį, paliečia žmogų jo ligoje, kai sužino, kad jam mirtis artėja, paliečia mus mūsų gyvenimuose, ir paliečia tai, kas susiję su dabartine Covid pandemija.

Šiuos penkis etapus labai gražiai pristatė daktaras psichoterapeutas Raimondas Alekna viename interviu, pritaikydamas šiuos etapus prie mūsų visuomenės gedėjimo pandemijos akivaizdoje. Pirmasis yra neigimas: to negali būti, tai kažkas sukurta, tai neatsitiko. Tada pyktis. Ir mes pažįstam tą pyktį – ar jį sukeltų artėjanti artimo žmogaus mirtis, ar jau iškeliavusio… Kai žmonės pyksta kartais ant iškeliavusio, ant savęs, ant mediko, ant visų – ir ant Dievo. Pyktis dabar yra ir mūsų visuomenėje: kaip šitokia pandemija galėjo mus ištikti ir kodėl. Tai yra natūralus to iššūkio etapas. Tada atsiranda derybos. Mirštantysis pradeda derybas su Dievu: kad gal – jei išgydysi mane, Viešpatie, aš pasitaisysiu ir būsiu geras, pavyzdingas žmogus ir tikintysis. Derybos vyksta jau žmogui iškeliavus, kai artimieji bando susitaikyti, galvodami, kad gal Dievas vis dėlto leis tam žmogui grįžti į gyvenimą. Derybos vyksta ir mūsų visuomenėje šiandien: gal leiskit mums bent tiek normaliai gyventi, kad nepasijustume prislėgti šios pandemijos. Ketvirtas etapas yra depresija, nuliūdimas. Jautėme, kai buvome karantine, kiek žmonių jautėsi prislėgti, kaip jie išgyveno tą sunkų etapą, laiką. Žinom, kad kai žmonės, artimieji iškeliauja, sunkus laikas prislegia artimuosius. Bando belstis į mūsų širdžių duris neviltis. Bet penktas etapas yra to fakto priėmimas. Priėmimas, kad taip, sergantis ligonis priima faktą, kad turi mirti. Artimieji priima faktą, kad artimasis iškeliavo pas Viešpatį. Ir mes per šią pandemiją turėsim pasiekti tą etapą, kai mes priimam, kad yra šita liga, mes turim imtis visų priemonių apsisaugoti ir daryti viską, kad ją sustabdytume. Šios mažos mirtys ir yra mūsų gyvenimo kelias, kad mes išmoktume numirti taip, kad būtume atviri būti su Dievu amžinybėje.

Evangelijoje girdime raginimą būti pasirengusiems: „Ir jūs būkite pasirengę, nes Viešpaties diena ateina netikėtai“ (Lk 12, 40). Vėlinės ir Vėlinių maldos yra skirtos, kad ir mes turėtume mirtį priešaky. Kad būtume pasirengę ir savo mirčiai. Žinodami, kad tai neišvengiama nė vienam žmogui. Kaip? Kaip mes galime taip daryti? Mes tai darome tom mažom kasdieninėm mirtim savo senajam „aš“, tam, kas atskiria mus nuo Dievo. Mes tą darome, kai išmokstame pasitikėti Viešpačiu, kad Jis yra šalia, kad Jis lydi mus per šį gyvenimą ir per gyvenimo slenkstį į amžinybę. Ir Jis beldžiasi į mūsų širdžių duris, kad mes įsileistume Jį ir leistume Jam būti šalia visuose išbandymuose, visuose gyvenimo sunkumuose, visose tose mažose mirtyse. Taip svarbu išmokti pasitikėti. Šv. Faustinos Viešpats prašė po Gailestingumo paveikslu parašyti „Jėzau, pasitikiu Tavimi“. Išmokti pasitikėti Jėzumi mūsų kasdieniame gyvenime ir iššūkiuose – tai taip svarbu.

Per pastaruosius dvejus metus gavau labai konkrečią to pasitikėjimo pamoką: atostogų metu atsiradau tokioje vietoje, kur žmonės šoka nuo uolų į gilų vandenį. Paragintas draugų nutariau pabandyti. Užlipau ant 7–10 metrų uolos ir pastebėjau, kad iš ten daug aukščiau atrodo, daug toliau nuo vandens negu tada, kai žiūrėjau iš apačios. Ir buvo labai sudėtinga. Pasimeldžiau ir nušokau. Bet tikrą pamoką apie pasitikėjimą išmokau vėliau. Pasiūlė man šokti iš lėktuvo su parašiutu. Šalia turėjau instruktorių, buvom „sujungti“. Iš lėktuvo šokau keturių kilometrų aukštyje. Buvo įdomus jausmas, nes turint instruktorių šalia ir būnant prie jo pririštam tas keturių kilometrų šuolis buvo daug lengvesnis negu septynių metrų šuolis, – būtent todėl, kad turėjau šalia tą, kuriuo pasitikiu.

Labai panašiai yra mūsų gyvenime. Jei mes bandom tik savo jėgomis daryti šuolius, tas mažąsias mirtis, mums vieniems yra labai sudėtinga. Bet jei mes esam šalia Jėzaus, kuriuo pasitikime, nė viena mirtis nėra baisi, nes jis yra šalia. Kai mes skaitome tą 23 psalmę, kuri buvo giedota per šią liturgiją, mes išgirstame Dievo kvietimą pasitikėti:

VIEŠPATS yra mano Ganytojas, –
man nieko netrūksta.
Žaliose pievose mane paguldo,
prie ramių tvenkinių gano.
Jis atgaivina mano gyvastį,
veda teisumo takais, kaip dera jo vardui.
Nors einu per tamsiausią slėnį,
nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi.
Tavo ganytojo lazda ir vėzdas – jie mane apgins.
Tu padengi man stalą
mano priešų matomoje vietoje,
patepi dosniai mano galvą aliejumi –
sklidina mano taurė!
Tik gerumas ir ištikima meilė lydės mane
per visas mano gyvenimo dienas,
ir aš visados gyvensiu VIEŠPATIES Namuose.

Į tai kviečia mus šios Vėlinės. Išmokti būti kartu su Jėzumi, būti Jo artume ir pasitikėti. Pasitikėti tuo atveju, kai artimieji iškeliauja, pasitikėti tuo atveju, kai mūsų visa visuomenė apsupta pandemijos: Viešpats yra šalia, Viešpats mus gano, mums nieko nestinga. Pasitikėkime ir pasikliaukime Gailestinguoju Jėzumi. Amen.

Arkivyskupas Gintaras Grušas

Homilija šv. Mišiose Antakalnio kapinėse Vilniuje 2020-11-01

Kategorijos: Arkivyskupas, Pamokslai

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt