2002 m. Aušros Vartų Gailestingumo Motinos Globos atlaiduose

2002 lapkričio 17

Aušros Vartai

Kai padangėje vis rečiau matome saulę, kai gamta ruošiasi žiemos miegui, kai darganotas oras traukia pasilikti šiltuose namuose, – senojo Vilniaus Aušros Vartuose suspindi Motinos Marijos dieviškoji aureolės saulė, kuri sukviečia minias piligrimų sušilti prie Jos malonių ir motiniškos globos paveikslo.

„Argi jo motina nesivadina Marija?“ (Mt 13,55), skaitome Šventajame Rašte. Žmonės, pažinoję Mariją, ją vadina Jėzaus motina. Tai pats gražiausias moters titulas. Dievas taip pamilo pasaulį, kad per žemiškąją motinystės paslaptį atidavė savo viengimį Sūnų (plg Jn 3,16). Marijoje Dievo Žodis tampa kūnu. Fizinė, o dar labiau dvasinė motinystė nenusakomais saitais jungia Mariją su jos „įsčių vaisiumi“. Marija tampa Dievo Rojumi, kuriame apsigyvena Dievas-Žmogus. Dievo įsiterpimas į Marijos gyvenimą, nepakeitė jos žmogiškos prigimties, o tik dar labiau ją sustiprino. Kaip sako Tertulijonas: „Kristus mylėjo žmogų, o kartu su juo mylėjo ir jo atėjimo į pasaulį būdą“. Dievas norėjo turėti motiną.

Marijos Mergelės Moters grožis suspindo Jos motiniškumo dėka. Marijos ištartas „taip“ yra „taip“, kurį motina ištaria žmogui. Marija priima Dievo Sūnų kaip dovaną ir visą gyvenimą nepaliauja į jį žvelgusi ne kaip į savo nuosavybę, bet kaip į Dievo jai patikėtą brangiausią dovaną. Marija nuo pat pirmųjų Jėzaus gyvenimo dienų suprato, kad yra Dievo bendradarbė Jo Sūnaus gimimo, augimo, misijos, o galiausiai ir kančios bei mirties kelyje. Marijos motiniška meilė buvo supratinga, nuolanki, didžiadvasiška, – Ji nieko nepasiliko sau, visa, ką buvo gavusi iš Dievo, sugrąžino Jam, pridėdama prie šios Dievo Dovanos ir savąjį gyvenimą. Tuo būdu Marijos motiniškumas pelnė jai dievišką garbę. Šiandien Bažnyčia Mariją vadina Dievo Motina. Moteryje, kuriai skirta Magnificat giesmė, naujai nušvinta Dievo pažadas ir tikrumas dėl jo išsipildymo. Marijoje viltis, toji tikėjimo ir meilės dukra, tampa gyvenimu.

Didžiausia žmogiška vertybė – gyvenimas ir gyvybė. Šių dienų visuomenei jau sunku suprasti ir priimti šią neįkainuojamą dovaną, gaunamą iš Dievo rankų. Katalikų Bažnyčia nuolat kartoja pamatinę tiesą, – žmogus nėra savo ir kitų gyvenimo savininkas, gyvybė yra neliečiama nuo jos prasidėjimo iki natūralios mirties. Daugeliui šis Bažnyčios skelbimas yra nepriimtinas. Jie užsikemša ausis ir nenori girdėti, kad motinos įsčiose užsimezgusi gyvybė yra Dievo šaukiama išvysti pasaulį. Kiek daug dalykų pasaulyje liko nesukurta, neatrasta, nepadaryta vien todėl, kad moteris neleido gyventi savo vaikui, – žmogui, kuriam Dievas skyrė misiją žemėje. Moteris darydama abortą nužudo ne tik savo vaikelį, bet nužudo ir savo motinystę. Ar ji tampa laimingesnė? Šių dienų ligos, baisi depresija ir siaubingi savižudybių mąstai rodo, kad nedaug tėra laimės ten, kur žmogus kito sąskaita bando ją pats susikurti. Net gamtos gyvenimą valdo tam tikri dėsniai, kuriuos pažeidus įvyksta ekologinė katastrofa. Ką jau bekalbėti apie žmogaus gyvenimą. Nejaugi šių dienų nelaimės, kaip antai AIDS, narkomanija, iširusios santuokos, prekyba žmonėmis,– mums nešaukia apie grėsmę, kuri paliečia tiek daug žmonių? Ar skriaudžiami ir nemylimi vaikai mums nesako, kad Lietuvoje jau baigia išnykti motinystės pagarba ir supratimas?

„Ranka, kuri supa lopšį, valdo pasaulį“, – sako Wallase. Tai reiškia, – motina, dovanodama pasauliui kūdikį, – jį praturtina. Tačiau kiekviena motina, kuri pagimdo vaikelį, jam atiduoda dalelę savęs. Laikas, dėmesys, sveikata ir dar daug kitų dalykų, – tai kaina, kurią motina sumoka, kad jos vaikas taptų žmogumi. Tik tokioms motinoms yra sukurta daugybė dainų, eilėraščių, paveikslų. Joms vaikai jaučia pagarbą ir meilę.

Dievas veikia kiekvieno mūsų normaliame, kasdieniniame gyvenime. Tikėjimu mes pažįstame tuos ženklus ir juos priimame iki galo nesuprasdami jų reikšmės, kuri atsiskleidžia daug vėliau. „Dievas pasiekiamas tik tikėjimo keliu“ (Pr 66,5). Juk tvartelyje gimęs ir neturintis net savų namų Marijos Kūdikis slėpė savyje tikro turto paslaptį. Nors Marija ir Juozapas turi naktį bėgti nuo juos persekiojančio Erodo, nors jie susirūpinę ieško savo Sūnaus, kuris liko Jeruzalėje, tačiau vis dėlto viltis išlieka (Rom 8,19). Viltis niekada nevaikšto viena. Ją nuolat lydi tikėjimas ir meilė.

Šiandien skurde ir nepritekliuose užgimusio vaikelio neženklina spindinti žvaigždė, tačiau jo motinos tikėjimas, viltis ir meilė jam tiesia kelią į gyvenimą. Ir šiandien yra daug gražių pavyzdžių, kai motinos pasiaukojimo dėka net vargo pastogėje užauga dori ir laimingi žmonės, kurie atneša daug gero žmonijai.

Šimtai maldininkų kasdien ateina prie Dievo Motinos Marijos paveikslo prašyti malonių. Ko mes daugiausiai prašome? Kokių malonių labiausiai reikia mūsų tautai? Atsakymas yra vienas, – labiausiai mums reikia tikėjimo, vilties ir meilės. Šių malonių ypatingai reikia mūsų motinoms. Tik tvirtai stovėdamos ant tikėjimo uolos, su viltimi žvelgdamos į ateitį, jos su meile priims kūdikį ir jį augins misijai, kurią Dievas jam skyrė atlikti žemėje.

Dievas ir šiandien nori gyventi žmonių tarpe tuose, kurie jam leidžia per juos mylėti, padėti, gydyti, užjausti, pakelti, pamokyti….. Ar išdrįsime priimti Dievą į savo tarpą? Ar leisime Jam gyventi mūsų tautoje, pasaulyje? Ar įsileisime Meilę, kuri ateina pas savuosius (plg. Jn 1, 11)?

Vilties ir Meilės Motina, padėk mums būti vilties piligrimais. Padėk mums suprasti savo pašaukimo prasmę ir pareigą. Padėk mums būti atviriems Dievo veikimui. Padėk mums saugiai nukeliauti į Amžinojo Tėvo namus.

Gailestingoji Motina, meldžiame tave už mūsų krašto motinas. Duok joms jaurią sąžinę, mylinčią širdį ir pasiaukojančią meilę.

Gyvybės Motina, padėk mūsų tautos moterims suprasti gyvybės dovanos vertę ir ją saugoti bei branginti.

Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus Arkivyskupas Metropolitas

Kategorijos: Pamokslai

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt