Kai 1875-ųjų rudenį Dzūkijoje gimė M. K. Čiurlionis, šiaurinės Aukštaitijos dalies žemėse, netoli Joniškėlio, pasaulį išvydo ir Kazimieras Paltarokas. Šiandien, spalio 22-ąją, minime šio vyskupo – vieno ryškiausių XX a. Lietuvos katalikų Bažnyčios veikėjų – 150-ąsias gimimo metines.
Kazimiero Paltaroko širdis labiausiai plakė Panevėžio vyskupijos ritmu, tačiau savo pėdsaką jis paliko ir Vilniuje. Rūstūs spaudos draudimo metai nepalaužė Paltarokų šeimos gūžtos. Tėvas Juozapas pasižymėjo šv. Juozapo savybėmis – darbštus, teisingas kaimo vyras. Mama Uršulė – linksma ir išmintinga namų siela. Būtent ji savo sūnui ateityje ištarė lemtingus žodžius, vykstant į kunigų seminariją: „Vaikeli, jei nenori, nevažiuok. Jeigu važiuoji, tai iš seminarijos nebeišstok. O jeigu kartais tektų išstoti, tai neišsižadėk savo krašto, kaip kiti daro: išvažiuoja kur svetur ir užmiršta savuosius. Sugrįžk į namus…“
Išvyksta mokytis į Kauno kunigų seminariją, vėliau išsiunčiamas į Peterburgo dvasinę akademiją. 1902 m. K. Paltarokas tapo kunigu ir grįžo į Kauną. Kunigaudamas Liepojoje, o vėliau Surviliškyje, jis drąsiai skleidė lietuvišką žodį bei tikėjimo tiesas, net kai tai buvo draudžiama. Vėliau, dėstydamas Kauno seminarijoje, tapo Maironio bendražygiu ir vicerektoriumi.
1926 m. konsekruotas vyskupu, įsteigus Panevėžio vyskupiją, K. Paltarokas paskirtas jos pirmuoju vyskupu. Tuomet nebuvo nei katedros, nei kurijos, tačiau jo pastangomis Panevėžys tapo stipriu katalikiškos kultūros šviesuliu. Vyskupui labai rūpėjo labdara, todėl nieko keisto, kad jis buvo aktyvus filantropas. Jo dėka Panevėžyje neliko elgetų.
Skaudžiausias gyvenimo etapas prasidėjo 1949-aisiais. Kai visi kiti Lietuvos vyskupai buvo ištremti ar nukankinti, sovietinė valdžia prievarta vyskupą Kazimierą Paltaroką perkėlė į Vilnių. Iš čia jis administravo Panevėžio vyskupiją ir LSSR priklausančią Vilniaus arkivyskupijos dalį. Beveik dešimtmetį Paltarokas buvo vienintelis Lietuvoje likęs vyskupas.
Vilniuje pasiklausymo ir sovietinio saugumo sekimo metodika aštrėja, visiškai kontroliuojama ganytojo, visos kapitulos ir kurijos veikla. Suiminėjami bendradarbiai, nacionalizuojamos šventovės, verčiamos fabrikais, sandėliais, šokių salėmis.
Anot Pilypo Naručio, vyskupas K. Paltarokas buvo pirmasis iš vyskupų, kuris tuoj, pirmąją savaitę vokiečiams į Panevėžį įžengus, pasmerkė žydų žudynes. Vyskupas Paltarokas jau pirmąjį sekmadienį iš Panevėžio katedros paskelbė ekskomuniką, per pamokslą ekskomunikuodamas tuos, kurie žydus žudo. Vysk. K. Paltarokas taip pat specialiai apsilankė pas vokiečių komendantą Panevėžyje, pasmerkdamas žydų žudymą.
Vyskupui ypatingai rūpėjo pamaldumas į šv. Kazimierą. Vilniuje jis užbaigė šventajam skirtą litaniją ir redagavo studiją „Karalaitis šventasis Kazimieras“. Kai iškilo pavojus, kad šv. Kazimiero relikvijos bus išniekintos ir arkikatedra uždaryta, 1950 m. gegužės 30 d. vyskupas parašė laišką Stalinui, siūlydamas išeitį – padaryti atskirą įėjimą į šv. Kazimiero koplyčią. Vėliau relikvijas pavyko perkelti į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią.
Vyskupas Kazimieras Paltarokas mirė 1958 m. sausio 8 d., palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kriptoje. Jo palikimas – gausūs raštai ir dvasinis liudijimas – tebemoko iki šiol. Kaip jis pats rašė: „Net ir miręs norėčiau jums patarnauti.“