„Mes gi turime ne tokį Vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip mėgintą, tačiau nenusidėjusį“ (Žyd 4, 15). Šį Didžiojo Penktadienio vakarą žvelgiame į Jėzų Kristų kaip į Vyriausiąjį Kunigą, kuris gali atjausti mūsų silpnybes. Mūsų gebėjimas atjausti kitą, įsijausti į jo situaciją yra ribotas. Be abejo, savo grynai asmenine patirtimi negalime pažinti pačių įvairiausių įmanomų gyvenimo situacijų. Vis dėl to, atjauta priklauso ne tiek nuo sukauptos asmeninės patirties, kiek nuo gebėjimo matyti kitą ir jo skausmą ar džiaugsmą išgyventi kaip savo. Tai daugiau širdies nei proto gebėjimas.
Jėzus sugeba mus atjausti ne tik dėl to, kad kaip žmogus yra išgyvenęs didžiulę fizinę ir dvasinę kančią. Ši kančia yra ir asmeninė, ir turinti kai ką nepalyginamai daugiau nei bet kuris iš mūsų galime patirti. Jėzus „mūsų skausmus sau užsikrovė“ (Iz 53, 4). Jo kančia nuo pradžios iki pabaigos yra mūsų nuodėmių pasekmė. Galėtume sakyti, kad ir kiekvieno iš mūsų kančią, kokia ji bebūtų, Jėzus tam tikru būdu patiria iš vidaus, dalyvauja joje.
„Mes buvome išgydyti jo žaizdomis“ (Iz 53, 5). Jėzus yra visaip mėgintas, tačiau nenusidėjęs. Jis ne tik yra kiekvienoje mūsų kančioje kartu su mumis, bet ir mato kelią, kaip iš šios konkrečios sunkios situacijos išeiti nenusidėjus. Jis rodo kelią, kuris į gyvenimą veda ir kviečia mus žengti tuo keliu. Būna šalia mūsų net ir tada, kai nesiryžtame, dvejojame.
Iškalbingas Kančios istorijos epizodas apie Jėzų pretorijuje. Jėzų čionai atveda Dievo tautos vyresnieji. Patys jie neįžengia vidun, kad rituališkai nesusiteptų, nes tai yra pagonių teritorija. Kita vertus, jie nesibodi naudotis tų pačių pagonių paslaugomis, kad Jėzus būtų pasmerktas mirčiai. Taigi, ne aplinka kaip tokia suteršia žmogų, bet tai, kas yra jo širdyje. O joje gali būti įvairių keistų dalykų, nebūtinai derančių tarpusavyje. Štai Pilotas, nepriklausantis Dievo tautai, atstovaujantis pavergėjus – tačiau jis stengiasi paleisti Jėzų. Gi Dievo tautos vyresnieji, pažįstantys Įstatymą ir Pranašus, laukiantys Mesijo – tačiau jo neatpažįstantys, siekiantys jo sunaikinimo. Šis epizodas nuolat užkalbina ir mus ir kviečia susimąstyti, kokie yra mūsų dienų „pretorijai“, nuo kurių teisuoliškai atsiribodami rizikuojame atsiriboti ir nuo Jėzaus, atėjusio ieškoti ir gelbėti tų, kurie pasiklydę. Svarbu atpažinti Jėzų, esantį tarp mūsų, susirinkusių Jo vardu – esantį tarp savųjų. Tačiau ne kartą Jis sušmėžuoja ir tarp svetimųjų, nes savųjų yra nepriimtas.
„Savųjų“ pastangomis Jėzus nubaudžiamas vergui skirta mirtimi. Jis nukryžiuotas už miesto. Jo kūnas paskubomis iš viso patraukiamas iš akių. Juk čia pat didelė šventė, ir jos neturi bjauroti toks neestetiškas nukryžiuotojo vaizdas. Pascha – Velykos tampa estetiškesne, sterilesne švente. Švente be Jėzaus.
Ir visgi šio vakaro liturgija kviečia mus žvelgti į tą, kuris yra perdurtas dėl mūsų nuodėmių. Žvelgti į atvertą Jo šoną, iš kurio „ištekėjo kraujo ir vandens“ (Jn 19, 34). Ši Dievo Gailestingumo versmė ir toliau nepaliauja tekėjusi. Ji nuolat maitina Bažnyčios bendruomenę ir palaiko jos gyvybę. Krikšto vanduo nuplauna ir atgaivina. Kristaus Kūnas ir Kraujas per Eucharistiją maitina ir saugo. Dievo Gailestingumas trokšta pasiekti mus ir per Atgailos sakramentą sutaikinti su Dievu, su bendruomene, artimu ir su pačiais savimi. Per mūsų gailestingumo darbus Dievas nori pasiekti visus.
Žemiškasis Jėzaus gyvenimas baigiasi visišku savęs atidavimu. Iki paskutinio kraujo lašo už mus. Atiduotas iš meilės. Taip jis tampa mumyse „versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą” (Jn 4, 14). Jėzus ant kryžiaus mus moko, kad tik iš meilės dovanojamas, išdalinamas gyvenimas yra išsaugomas.
Vyskupas Arūnas Poniškaitis
Pamokslas sakytas 2026 m. balandžio 3 d. Kristaus Kančios pamaldose Vilniaus arkikatedroje bazilikoje