Šiandien ryte mūsų piligrimystę pradėjome tais pačiais Evangelijos žodžiais, kuriuos dar kartą girdime čia, Trakų bazilikoje, pasiekę mūsų šios dienos pagrindinį, svarbiausią kelionės tikslą.
Šiandien daug mąstėme apie viltį, apie tai, kad esame piligrimai, keliaujantys per šį pasaulį, šiame pasaulyje. Esame kviečiami keliauti su viltimi: patys savo širdyje turėti viltį ir ją dovanoti visiems, kuriuos sutinkame. Viltį turime tada, kai suvokiame, kad mūsų gyvenimas yra prasmingas. Kai suprantame, kad esame mylimi, ir kai tai patiriame vienokiu ar kitokiu būdu. Kai žinome, koks yra mūsų gyvenimo tikslas, ką norime pasiekti: kokie mūsų daliniai tikslai, bet taip pat ir tas didysis, pats svarbiausias tikslas – amžinasis gyvenimas, Dievo Karalystė. Kai šituos dalykus žinome ir pasitikime Viešpačiu, tada mūsų širdyje tikrai gali gyventi viltis.
Žinome, kad Viešpats yra ištikimas, kad Jis mūsų nepalieka vienų kelyje. Ir šiandien kelyje sutikome įvairių žmonių, kai kurie dalykai buvo suplanuoti, bet kiti net nebuvo suplanuoti: koks nors arbūzas pakelyje ar kai vienu metu Lentvaryje išsigandau, kad mes nepasieksim Trakų bazilikos, nes, žiūriu, dalis piligrimų pasuko į šoną. Bet buvo paprastas artimo meilės ženklas, vienybės ženklas, meilės, kurią patyrėme, kad esame svarbūs, esame reikalingi, esame pastebimi. Ir žmonės nori mums išreikšti savo geranoriškumą taip pat dovanodami tai, kas mums šioje kelionėje gali praversti: ar tai būtų vandens gurkšnis, ar kažkoks kąsnelis, kuris sustiprina mūsų jėgas. Svarbiausia, kad mes to pagrindinio tikslo nepamestume iš akių.
Viltis. Šiandien Evangelijoje girdėjome: į kuriuos namus užeisite, dovanokite jiems ramybę, linkėkite ramybės, duokite ją (plg. Lk 10, 5). Bet Jėzus nežada, kad toji ramybė iš tikrųjų tuose namuose ir pasiliks ir kad mes už tai gausime kažkokį atlygį – arbūzą ar vandens ar dar kažką tokio ar kažką didesnio. Nebūtinai. Jėzus to nežada. Bet tai, ką Jisai žada ir į ką mus kviečia – kad toji ramybė neprapultų iš mūsų širdies. Netgi sakyčiau dar daugiau: mes tik tada galime suprasti, kad iš tiesų kažkur giliai širdyje turime Viešpaties ramybę, turime viltį, tik tada, kai tai duodame kitam ir nebūtinai sulaukiame priėmimo.
Turbūt ne vienas esame patyrę, kaip lengva prarasti geranoriškumą savo širdyje, kai ateiname su geriausiais norais prie kito žmogaus, bet būnam kažkaip atmesti ar atstumti. Ir tada, atrodo, to geranoriškumo staiga ne tik kad ir kitas žmogus jo negauna, bet ir mes patys staiga kažkaip jį prarandame. Atrodo, jo nebelieka ir mumyse: nebelieka ramybės, nebelieka meilės ir t. t. Ir tada galim paklausti savęs: tai, Viešpatie, ar aš iš tikrųjų turėjau čia tos ramybės ar meilės, kurią taip labai norėjau duoti kitam, jeigu ji taip greitai ir iš mano širdies dingo? Gal nelabai ir turėjau? O gal turėjau, bet dingo, reikia daugiau? Ir vėl tada turiu Viešpatį prašyti: Viešpatie, duok man meilės, duok man vilties, duok man ramybės tokios, kurios jokie išbandymai, jokie sunkumai negalėtų iš manęs išplėšti. O jeigu ir išplėš, kad vėl žinočiau, kur galiu jos pasisemti – iš Tavęs.
Tokia yra mūsų kelionė į Dievo Karalystę, į Dangaus Karalystę. Kelionė, kurioje susiduriame su įvairiais iššūkiais, išbandymais. Bet toje kelionėje mes augame kaip žmonės ir mumyse auga Dievo Karalystė – išbandyta, patikrinta meilė, išbandyta viltis, ne kažkokia menka ir labai trapi, kuri tik tada yra mumyse, kai, atrodo, kažkas pasisekė, ir kuri pranyksta, jeigu ne viskas vyksta taip, kaip mes svajojame, kaip mums norisi. Viešpats nori, kad mūsų viltis būtų didelė. Ir prašykime Jo tos vilties, pasitikėkime Juo, dėkokime Jam. Ir tegu būsime mes piligrimai su didele viltimi, kuri veda ir mus, ir kitus žmones, kuriuos sutinkame, į Dievo Karalystę. Amen.
Vyskupas Arūnas Poniškaitis
Pamokslas sakytas 2025 m. rugsėjo 6 d. Trakų bazilikoje Jaunimo piligrimų vakare