Šiemet sukanka 40 metų nuo Vilniaus katedros lobyno atradimo: 1985 metų kovo 23 dieną vykstant ventiliacijos įrengimo darbams buvo rastos Antrojo pasaulinio karo pradžioje slėptuvėje užmūrytos Katedros vertybės. Šiame radinyje trūko karališkųjų insignijų, kurios buvo aptiktos su valdovų palaidojimais 1931 metais, ir Šv. Kazimiero koplyčią puošusių sidabro plakečių. Ilgai buvo spėliojama, ar šios vertybės tebėra paslėptos Katedroje.
2024 metų gruodžio 16 dieną, dalyvaujant Vilniaus arkivyskupijos, Bažnytinio paveldo muziejaus ir Valdovų rūmų muziejaus atstovams, Katedros požemiuose atverta antroji slaptavietė. Joje buvo išsaugotos Lietuvos ir Lenkijos valdovų įkapėms skirtos insignijos: Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro karūna; Lietuvos didžiosios kunigaikštienės ir Lenkijos karalienės Elžbietos Habsburgaitės karūna, grandinė, medalionas, žiedas ir karsto lentelė; Lietuvos didžiosios kunigaikštienės ir Lenkijos karalienės Barboros Radvilaitės karūna, skeptras, valdžios obuolys, trys žiedai, grandinė ir dvi karsto lentelės. Šalia insignijų rastos 6 sidabrinės plaketės, puošusios Šv. Kazimiero koplyčią, ir nemažai votų: žiedų, auskarų, kryželių; kelios vyskupų insignijos. Tarp radinių buvo Vilniaus vyskupo Benedikto Vainos epitafinė plokštelė.
Vilniaus Katedroje surastų vertybių būklė nėra gera: ilgą laiką jos pragulėjo drėgmėje, mikrogrybų ir bakterijų prisodrintoje aplinkoje, sudėtos į geležinę dėžutę, suvyniotos į laikraščius. Geriausiai išlikę iš tauriųjų metalų padaryti dirbiniai. Dirbiniams smarkiai pakenkė laikraščių mikrobiologinė pažaida ir dėžutės rūdys: jie aplipę supelijusio, sutrūnijusio laikraščio atplaišomis, geležies rūdimis, šios ne tik tvirtai prilipo prie dirbinių paviršių, bet ir paskatino jų nykimą. Specialistai, apžiūrėję radinius, konstatavo tokias pažaidas: deformacijas, gilią metalų koroziją ir jos sąlygotas dėmes, lokalius patamsėjimus, atsisluoksniavimus, išgraužas, vageles, įdubimus, įtrūkimus, oksiduotų vario ir sidabro metalų junginių sankaupas.
Šiuo metu atliekami istoriniai ir technologiniai radinių tyrimai, sudarinėjamas restauravimo darbų eiliškumas ir restauravimo programos. Tuo pačiu metu atliekami prevencinio konservavimo darbai: radiniai saugomi tinkamo muziejinio klimato patalpoje, dezinfekuojami ir apvalomi šalinant sunykusį popierių, tinko ir cemento trupinius, kitus nešvarumus.
Pirmiausia į restauratorių rankas pateko reikšmingiausi ir brangiausi daiktai – valdovų insignijos. Kiti laukia savo eilės saugyklose. Vyksta lėtas ir sudėtingas procesas, kurio neįmanoma nei paskubinti, nei galutinai įvertinti finansiškai.
Šiuo metu vieną iš Barboros Radvilaitės insignijų – karališkąjį skeptrą – galima pamatyti Lietuvos nacionaliniame muziejuje vykstančioje parodoje „Karalienė, karalystė ir jausmai“. Tai pirmoji viešai rodoma vertybė – restauratoriams pateikus ekspertizės išvadą, kad skeptro būklė stabili, nuspręsta paskolinti jį parodai.
Visas Katedros požemiuose atrastas vertybes bus galima pamatyti 2026 metų vasarą planuojamoje parodoje, kurioje bus papasakota Vilniaus katedros lobyno slėpimo ir atradimų istorija: nuo 1931-ųjų rudens, kai po potvynio vykdant Katedros avarinės būklės likvidavimo darbus buvo rasta Valdovų palaidojimo kripta; 1939-ųjų, kai prasidedant Antrajam pasauliniam karui, lobyno vertybės buvo paslėptos navoje ir požemiuose; iki 1985 ir 2024 metų atradimų.
Bažnytinio paveldo muziejaus informacija