Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
pradėdami naujus liturginius metus ir toliau žengdami sinodiniu keliu laukiame ypatingos šventės – 2026 m. birželį Vilniuje vyks Pasaulinis Apaštalinis Gailestingumo kongresas. Jis skatins mus tapti gailestingumo liudytojais. Tad jau nuo šiandien kviečiu visą arkivyskupiją leistis į bendrą kelionę – statyti Gailestingumo miestą. Tai nėra vien graži metafora ar šūkis. Tai mūsų pašaukimas – per savo gyvenimą, santykius ir bendruomenes liudyti Dievo gailestingumą taip, kad jis taptų mūsų miesto, šalies ir mūsų pačių veidu.
Kas yra Gailestingumo miestas?
Šv. Augustinas rašė apie „Dievo miestą“ – žmonių bendruomenę, kuri gyvena pagal Dievo valią ir drauge keliauja į amžinąjį gyvenimą. Mes, šiandienio Vilniaus, mūsų arkivyskupijos ir visos Lietuvos gyventojai, esame kviečiami tapti tokio miesto statytojais. Šis miestas statomas ne iš akmens ar plytų – jis statomas iš pasitikėjimo, atleidimo, užuojautos, ištikimybės ir meilės.
Gailestingumo miestas prasideda mano širdyje: kaip aš elgiuosi su artimu, kaip kalbu, kaip moku melstis ir atleisti. Jėzus šventajai Faustinai sakė, kad gailestingumą rodome trimis būdais – darbais, žodžiais ir malda. Tai yra trys kertiniai akmenys, kuriais klojame šio miesto pamatus.
Kaip tai keičia mūsų tarpusavio bendravimą?
Gailestingumo mieste esame kviečiami pasitikti vieni kitus ne su įtarumu ar šaltumu, bet su šiluma. Mokomės išdrįsti žvelgti į kitą žmogų ne per jo klaidų ar nuodėmių prizmę, bet matyti jį kaip mylimą Dievo kūrinį. Tai reiškia, kad šeimoje mokomės dažniau sakyti „atleisk“, darbe – daugiau bendradarbiauti, o gatvėje – ne apeiti vargstantįjį, bet jam padėti.
Kai tokia dvasia stiprėja, tada mūsų arkivyskupija nelieka tik organizacija ar teritorija, bet tampa tikra bendruomene – žmonėmis, kurie vieni kitus pažįsta ir vieni kitais rūpinasi.
Kaip keičiasi parapijų ir bendruomenių gyvenimas?
Parapijos yra tarsi miesto kvartalai. Jeigu kiekviena parapija taps gailestingumo oaze – atvirų durų, svetingumo ir pasidalijimo vieta, – tada visas miestas spindės Kristaus šviesa. Kiekviena Carito veikla, kiekviena jaunimo grupė, kiekvienas choristas ar maldos būrelis yra plyta, kuria mūrijamos šio miesto sienos.
Kai statau Gailestingumo miestą, nebežiūriu į parapiją tik kaip į vietą, kur sekmadienį ateinu į šv. Mišias. Parapija tampa šeima, kurioje esu laukiamas, reikalingas ir kurioje pats tampu atsakingas už kitus.
Kaip keičiasi arkivyskupijos ir visuomenės veidas?
Vilniui teko ypatinga misija: Dievas jį pasirinko, kad čia būtų nutapytas pirmasis Gailestingojo Jėzaus atvaizdas. Dievas nori, kad iš mūsų miesto žinia apie Dievo gailestingumą sklistų į visą pasaulį. Bet ji įtikinamai skambės tik tada, kai bus matoma mūsų gyvenime.
Gailestingumo miestas – tai visuomenė, kurioje stengiamės mažinti atskirtį, kur rūpinamės silpniausiais, kur net ir skirtingų pažiūrų žmonės moka vieni kitus išklausyti ir gerbti. Tai Vilnius, garsus ne tik savo istorija ar architektūra. Jis taip pat liudija, kad čia žmonės gyvena kitaip, nes jie atrado Dievo gailestingumą.
Kelias į kongresą
Pasaulinis Apaštalinis Gailestingumo kongresas – ne vien didelis renginys. Tai kelionė, kurią pradedame dabar. Kiekviena mūsų pastanga mylėti, atleisti, kitiems padėti ir už juos melstis yra plyta, kurią dedame statydami Gailestingumo miestą. Kviečiu kiekvieną šeimą, parapiją ir bendruomenę pagalvoti, iš kokių plytų galėtumėte mūryti šio miesto sienas.
Brangieji, mes visi esame kviečiami tapti Gailestingumo miesto statytojais. Dievas yra šio miesto architektas, o mes – Jo bendradarbiai. Ir kai 2026 m. birželį atvyks piligrimai iš viso pasaulio, mes galėsime juos pasitikti ne tik Vilniaus gatvėse, bet ir Gailestingumo mieste, kuris jau dabar kyla mūsų širdyse.
Telydi jus Viešpaties palaima.
✠ Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
2025 m. lapkričio 30 d., Vilnius